Psalmininko jausmai
Psalmininko maldą gyvina daugybė įvairiausių jausmų. Aptarsime tik pagrindinius, esminius garbinimo ir gyriaus, maldavimo ir padėkos psalmėms (piligrimines psalmes pagvildensime vėliau).
Gyrius ir kontempliacija
Jau minėjome, kad pirminis Psalmyno pavadinimas yra Gyriaus knyga, nes net skausmingiausi maldavimai ar prašymas atleisti yra gyrius Dievui. O Jo garbė, pasak Ireniejaus, yra gyvas žmogus. Tik maždaug dvidešimt pslamių yra gyriaus giesmės siaurąja prasme. Jose žmogus gieda Dievui laisvai, ne dėl kokios nors priežasties, ne ko nors melsdamas sau ar žvelgdamas į save. „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Ps 19, 2) – skelbia psalmininkas. Jo balsas skamba visos kūrinijos simfonijoje: „Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys, VIEŠPATIE, mano Uola ir mano Atpirkėjau!“ (Ps 19, 15). Psalmininkas nori į šią giesmę įtraukti ir savo klausytojus: „Garbinkite VIEŠPATĮ jūs, dangiškieji, duokite VIEŠPAČIUI šlovę! Duokite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę, šlovinkite didžiai šventą VIEŠPATĮ!“ (Ps 29, 1–2).
