Spalio 22–29 d. mūsų vienuolyne vyko kanoninė vizitacija. Ją atliko Ordino sekretorius seserims tėvas Rafal'as Wilkowskis OCD ir Didžiosios Britanijos karmeličių asociacijos prezidentė sesuo Shelagh OCD. Pasibaigus vizitacijai buvo surengti vienuolyno vyresniosios rinkimai. Vienuolyno vyresniąja trejų metų kadencijai išrinkta sesuo Dievo Meilės Rima Marija OCD.
„Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, kad iš savo šlovės turtų suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis.“ (Ef 3, 14. 16)
II. Karmelio škaplierius
1. Stengdamiesi atgaivinti Karmelio škaplierių, turime mąstyti apie jį platesniame Karmelio santykio su Marija kontekste. Pasak mūsų šventųjų, svarbiausia yra asmeninis artumas su Dievo Motina ir įsipareigojimas ją laikyti krikščioniškosios mokinystės pavyzdžiu. Apmąstydami pagrindinius Motinos, Globėjos, Sesers ir Pavyzdžio vardus, galime Mariją geriau pažinti ir užmegzti stipresnį santykį su ja. Tik žvelgiant iš šios perspektyvos, škaplierių galima priimti kaip ženklą, padedantį dvasiškai augti krikščioniškajame gyvenime.
Mergelė Marija Karmelio gyvenime
1. Su didžiausiu džiaugsmu skaitėme Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II laišką apie mūsų Valdovės vietą Karmelyje. Popiežiaus žinios įkvėpti ir mes norime su jumis pasidalyti kai kuriais apmąstymais, kuo Marija svarbi karmelitiškajame dvasingume.
2. Mergelė Marija, mūsų Motina, Globėja ir Sesuo, be abejonės, yra viena didžiausių Dievo dovanų, kuria dalijamės su visa Bažnyčia. Ji yra esminė mūsų paveldo dalis. Visos mūsų karmelitiškosios šeimos šakos rūpinasi atnaujinti Marijai skirtą teologiją ir dvasingumą, pamaldumą ir meilę. Daugybę amžių mūsų pamaldumas ir meilė Marijai buvo sutelkti Rudajame Karmelio škaplieriuje. Mūsų vyresnieji broliai ir seserys turbūt prisimena 1951 metais švęstą Škaplieriaus 700 metų jubiliejų. Ta proga popiežius Pijus XII tarė šiltų pagyrimo žodžių ordinų generaliniams vyresniesiems atsiųstame laiške Neminem profecto latet. Praėjus penkiasdešimčiai metų, dera vėl apmąstyti Marijos dovanas Karmeliui ir jų reikšmę mums ir Bažnyčiai.
Nepalaužiamo tikėjimo malda
Psalmininkas 139 psalmėje pereina nuo skausmo prie giedrios ramybės tik įsižiebus maldoje tikrumui, kad jis yra Dievo mylimas nuo pat užsimezgimo motinos įsčiose (plg. 13 eil.). Tai tarsi netikėtai per sapną apšvietusi, bet juo nesibaigianti malonė (plg. 18 eil.: originale „pabudau, bet vis dar su tavimi tebesu“). Akimirką ar kiek ilgiau psalmininkas buvo prislėgtas Dievo didybės baimės, jis buvo toks sutrikęs, kad ketino bėgti į žemės pakraštį, netgi į Šeolą (plg. 7–12 eil.), o dabar jis atranda ramybę ir pasitikėjimą.
Maldos penkiaknygė
Psalmių knyga skirstoma į penkias smulkesnes knygeles, sudarytas iš 1–41, 42–72, 73–89, 90–106, 107–150 psalmių. Šis skirstymas grindžiamas žodžiais: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,nuo amžių per amžius! Amen! Amen!“ Labai panašūs žodžiai atsikartoja 72, 89 ir 106 psalmių pabaigoje. Pasak rabiniškosios tradicijos, šis psalmių suskirstymas nurodo kai ką labai svarbaus: galutiniai Psalmyno redaktoriai norėjo, kad jis būtų it psalmių penkiaknygė ir taip glaudžiai susisietų su Toros (Įstatymo) penkiaknyge. Toros penkiaknygė – tai Dievo apsireiškimas, o psalmių penkiaknygė – tai žmogaus atliepas į jį.
Daugelis žmonių ieškodami Dievo kartkarčiais pasijunta negebantys melstis. Tai gali sukelti kaltės ar nusivylimo jausmą, o iš jo nuosekliai gali rastis pagunda liautis melstis. Bet negebėjimo melstis patyrimas toli gražu nėra kaltė, jis tiesiog yra tai, kas kyla iš kūrinio, esančio be galo toli nuo Kūrėjo, ribotumo. Tikriausiai puikiai prisimename Pauliaus žodžius: „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).
Spalio 15-ąją, Bažnyčiai minint šventąją Jėzaus Teresę, Marijos radijo laidoje „Knygų lentynoje“ sesuo Laima OCD apžvelgė šios Bažnyčios Mokytojos knygas, išleistas lietuvių kalba, papasakojo, kaip Jėzaus Teresė ugdėsi skaitydama ir ugdė bei mokė kitus savo raštais. Dėl laidos trukmės apžvalgą teko gerokai trumpinti. Tad dabar skaitytojams siūlome kur kas platesnį tekstą šia tema.
Šv. Kryžiaus Jonas priešinasi vaizduotės ir žmogiškų svajų sukurtam Dievui, panašesniam į stabą, o ne į realybę, ir drąsina leistis į kelionę su Dievu, būti uždegtam Jo ugnies ir pačiam tapti meilės liepsna.
Iš anglų ir ispanų kalbų vertė
sesuo Kryžiaus Ieva Marija OCD
Išleido Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas
Liepos 16 dieną Basųjų karmelitų ordinas švenčia Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos iškilmę. Iškilmės liturgijoje karmelitai dėkoja Tėvui už šią neapsakomos Jo meilės dovaną ir pagerbia Mariją, kontempliuodami jos gyvenimo slėpinius ir jos kaip visų žmonių Motinos ir Karmelio Karalienės misiją. Marija karmelitams ir visiems krikščionims yra maldos mokytoja, mokanti mąstyti Dievo žodį, juo gyventi ir jį skelbti. Ji drąsina mus atsiverti Dievui ir nuolat gyventi Jo akivaizdoje. Marija yra dvasinė Motina, lydinti mus krikščioniškojo gyvenimo kelionėje, kol pasieksime pilnatvę Kristuje ir įžengsime į Jo šlovę. Ji yra karmelitų Sesuo – jos abitą jie dėvi, o škaplierius – jos globos ženklas, kviečiantis sekti ja, apsivilkti jos dorybėmis, vaikščioti taip, kaip ji vaikščiojo (plg. 1 Jn 2, 6). Bėgant amžiams ordine susiformavę Marijos titulai – ją vadiname Valdove, Globėja, Motina ir Seserimi – atskleidžia nepaprastai artimą ir dinamišką karmelitų santykį su Dievo Motina.