• Simple Item 8
  • Simple Item 1
  • Simple Item 7
  • Simple Item 5
  • Simple Item 2
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

1. Kryžiaus papiktinimas

Jėzaus mirtis nukryžiuojant yra nepaneigiamas istorinis faktas. Apie tai rašo romėnų istorikas Tacitas: „Kristus buvo nubaustas mirties bausme valdant Tiberijui, Poncijaus Piloto nuosprendžiu“ (Analai 15, 43). Tačiau pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad nukryžiavimas, kaip ir sudeginimas bei atidavimas žvėrims, buvo pati baisiausia romėnų baudžiamosios teisės bausmė, kone be išimties skirta vergams, kriminaliniams nusikaltėliams, teroristams ir laikyta mors turpissima, žiauriausia ir gėdingiausia mirtimi, negana to, ja nubaustųjų kūną palikdavo nukraujuoti ir sulesti paukščiams.

Tai žeisdavo kiekvieno žmogaus jausmus, o žydus nukryžiuotojo reginys žeisdavo dar labiau, nes jie prisimindavo Pakartoto Įstatymo knygoje įvardytą prakeiksmą: „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, kūnas neturi likti ant medžio visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas“ (Įst 21, 22–23).

Nukryžiavimas apėmė visas baisybes – fizinę kančią, socialinę gėdą, religinį prakeiksmą, – tad kodėl Jėzus, žmogus, kuris „visa gerai padarė“ (Mk 7, 37; Apd 2, 22), mirė kaip piktadarys, piktžodžiautojas ir neteisusis? Bažnyčios pradžioje, kai reikėjo skelbti išganymo žinią, tai buvo viena sudėtingiausių problemų. Ar galėjo nukryžiuoto žmogaus mirtis būti Evangelija, t. y. nuostabi ir gera žinia? Šiandien mums sunku suvokti beveik neįveikiamą pasipriešinimą, su kuriuo teko susidurti pirmiesiems krikščionims, skelbiant Nukryžiuotąjį žmonijos Išganytoju. Apaštalas Paulius liudija apie sunkumus, patirtus mokant apie Kristaus kryžių, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė (plg. 1 Kor 1, 18. 23). Žydams nukryžiuotas Mesijas buvo visiškas prieštaravimas, juk Mesijo vardas reiškia palaimintas, o nukryžiuotasis yra prakeiktas.

Kas nutiko, kad kryžius tapo krikščionybės simboliu, imtas garbinti kaip išganymo šaltinis ir krikščionių džiaugsmo priežastis (plg. Gal 6, 14)? Norint surasti atsakymą į šį pagrindinį krikščionybės paradoksą, geriausia eiti pirmųjų mokinių keliu, sekti jų žingsniais nuo nusivylimo ir pasipiktinimo, kuriuos sukėlė Jėzaus nukryžiavimas, iki pripažinimo, kad ši mirtis yra išganymo šaltinis.

2. Kryžiaus išmintis

Bažnyčia Jėzaus mirtį pateikė ne vien kaip įvykį, nutikusį dėl dvejopo, žydų ir romėnų, proceso, kuriam įtaką darė žmogiški nutarimai ir sprendimai, bet ir kaip aukščiausią įvykį, kuriuo Dievas įsikišo į istoriją – dalyvavo joje ir veikė žmonijos labui. Šiam įvykiui kaip Gerajai naujienai (Evangelijai) paskelbti ir jos išganomajai prasmei perteikti radosi Bažnyčia, radosi pirmieji krikščioniškieji tekstai ir buvo parašytos evangelijos. Jos buvo parašytos ne smalsumui patenkinti, kas ir kodėl nužudė Jėzų, bet kaip atsakymas į klausimą: kodėl ir kam, už ką ir dėl ko Jis mirė.

Atrodo, kad iš pradžių buvo pirminis kančios pasakojimas (pirmesnis už Morkaus), kuriuo rėmėsi keturi evangelistai. Šis pirminis tekstas atsirado, kad surinktų faktus ir padėtų bendruomenei švęsti Eucharistiją, kurioje sudabartinama Viešpaties mirtis, vykdant priesaką, Jo duotą Paskutinės vakarienės naktį. Be to, šis pasakojimas turėjo ir didaktinį tikslą: pasakojant apie Kristaus kančioje dalyvavusių elgesį, kiekvienas Eucharistijos dalyvis buvo kviečiamas ištirti save ir pažiūrėti, su kuo jis susitapatina: su Petro baime, Judo išdavyste, moterų ištikimybe, vėluojančia Juozapo iš Arimatėjos ir Nikodemo drąsa ir taip toliau.

Sinoptinėse evangelijose yra surinkti trys Jėzaus perspėjimai apie Jeruzalėje Jo laukiančią mirtį ir tiek pat šių perspėjimų atmetimų iš Petro ir kitų apaštalų lūpų (plg. Mt 20, 18; Mk 9, 31; Mt 16, 21). Tokia mokinių reakcija tęsiasi kančios metu, o viršūnę pasiekia Jėzaus ir Jo reikalo palikimu po Jo mirties. Emauso pasakojimas tai atskleidžia itin aiškiai: mokiniai ėjo nuliūdę ir nusivylę dėl to, kas nutiko Jėzui, kuris buvo „pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse“, Jį vadovai atidavė „nubausti mirtimi ir nukryžiuoti“. Nesupratimo priežastį atskleidžia paties Jėzaus, kol kas neatpažinto, klausimas: „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ (Lk 24, 26).

Evangelijų pasakojimai yra kupini nuorodų, mokinių supratimą kreipiančių šia linkme: „reikėjo, kad Mesijas kentėtų“. Tačiau pirmiausia Jono evangelija Jėzaus kančią aiškina kaip Jo šlovės apsireiškimą: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–15). Kryžių taip pat aiškina kaip Tėvo meilės išraišką: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Ir pačiam kančios pasakojimui suteikia išaukštinimo bruožus. Pilotas parodo Jėzų, apsiaustą purpurinės spalvos skraiste; prikaltas prie kryžiaus, Jėzus gauna Karaliaus titulą. Paskutinis Jo žodis: „Atlikta!“ (Jn 19, 30). Visa vyksta, kad išsipildytų Raštai. Net perveriant šoną, iš jo ištrykšta kraujas ir vanduo – gyvenimo ir vaisingumo ženklai. Jonas, kaip nė vienas kitas evangelistas, nukryžiavimą parodo kaip Dievo šlovę, reikalaujančią kontempliatyvaus žvilgsnio: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37).

Taigi evangelijų pasakojimuose pasikeičia kryžiaus prasmė. Kryžius ir toliau tebėra gėdinga bausmė, tačiau įgyja kitą reikšmę, nusakomą veiksmažodžiu dídomi (atiduoti, duoti), veikiant trims veikėjams, dalyvaujant trims laisvėms:

A. Pirmiausia dalyvauja žmogiškoji laisvė, atiduodanti Jėzų mirti nusikaltėlių mirtimi (plg. Mt 27, 26). Nors Naujojo Testamento autoriai niekuomet pernelyg nesidomėjo, kas buvo Jėzaus mirties kaltininkai, dėl to jie nenuslepia ir nesumenkina fakto, kad ši mirtis buvo Jį nužudžiusios žmogaus laisvės padarinys. Aišku, kad Jėzaus mirtis buvo nusikaltimas. Tačiau drauge su nusikalstama valdančiųjų politikų ir žydų vyresniųjų veikla yra ir nusišalinanti minia, Jį išdavęs mokinys, kiti – išsigandę ir išbėgioję. Visi paliko Jį mirčiai. Būtų galima sakyti, kad Jėzaus kančioje žmonija parodo šiurpiausią savo veidą. Nė vienas neišvengia kaltės: nei politikai, nei intelektualai, nei kunigai, nei dorovės mokytojai, nei tauta ir net patys mokiniai.

B. Antra – laisvė Jėzaus, kuris savanoriškai atiduoda savo gyvybę kaip meilės iki galo įrodymą: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn 10, 17–18). Kančioje Jėzus parodė tokį orumą ir kilnumą, kad įtikėjo trys nepaprasti žmonės: gerasis nusikaltėlis (plg. Lk 23, 42), pats bausmės vykdytojų būrio vadas (plg. Mk 15, 38–39) ir Jį nuteisusios teismo tarybos narys (plg. Mk 15, 43). Šie trys žmonės buvo pavergti Jėzaus meilės ir įtikėjo Jį: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).

C. Trečia – laisvė Tėvo, „kuris nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32), kad parodytų mums meilę, kuria mus myli. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, ne tam, kad pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas (plg. Jn 3, 16–17). Sinoptinės evangelijos šią tikrovę išreiškia „dieviškuoju pasyvu“ ir graikišku žodžiu edei, kurį verčiame „turi“, ‚„reikia“: „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų“ (Mk 8, 31). „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę“ (Lk 24, 26). Žvelgdamas į Dievą, atiduodantį pasauliui savo Sūnų, evangelistas Jonas padarė išvadą: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Ir apaštalas Paulius aiškina: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 31–32). Galutinė Jėzaus kančios priežastis yra Dievo meilė. Todėl kryžius yra neprilygstamas Dievo žodis.

3. Kryžiaus teologija

Tolesnės tikinčiųjų kartos, gilindamosi į Naujojo Testamento tekstus, išplėtojo skirtingas teologijas, idant paaiškintų išganymo šaltiniu tapusį kryžiaus paradoksą. Visų jų esmė yra sutraukta Tikėjimo išpažinime: „Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus“. Jo centras yra: „propter nos homines et propter nostram salutem“, dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo. Šiose formuluotėse teologai įžvelgia trejopą reikšmę: „dėl mūsų“, „mūsų labui“, „vietoje mūsų“. Iš čia kilo visos daugiau ar mažiau teisingos kryžiaus teologijos, atsižvelgiančios į tai, kad visas Jėzaus gyvenimas yra atperkantis. Taip, atpirkimas pirmiausia priskiriamas mirčiai ne dėl joje esančios kančios, bet dėl joje esančios meilės. Tie Naujojo Testamento tekstai, kurie, rodos, išaukština kančią, iš tiesų mini Dievo meilę, einančią iki visiško savęs atidavimo mylimos būtybės labui. Šv. Jonas tai mums primena visuose savo laiškuose: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Ir tai Jėzus mums geriausiai atskleidė ant kryžiaus: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę“ (1 Jn 3, 16).

Kiekviena mirtis nuosekliai išbaigia gyvenimo prasmę, o Jėzaus mirtis yra aukščiausias Dievo apsireiškimas. „Paklusti“ Tėvui Jėzui reiškė ne paprasčiausiai įvykdyti nurodymą, bet apreikšti visą Jo Slėpinį. Jei Jėzus nebūtų sutikęs mirti, nebūtų apreiškęs Dievo tokio, koks Jis yra. Jėzaus mirtis skatina mus mąstyti, kad Dievo būtis yra kitokia, negu mes įsivaizduojame, kad Dievo gerumas ne tik mus neapsakomai pranoksta, bet ir yra visiškai kitoks negu mūsų. Dievas yra visiškai Kitas. Mes esame turtingi įgydami, Dievas yra turtingas atiduodamas tai, ką turi. Mes esame stiprūs valdydami; Dievas stiprus nusižemindamas.

Apreiškimo istorija – laipsniškas atsivertimas nuo Dievo, suvokto kaip galia, į Dievą, garbinamą kaip meilė. Senojo Testamento istorijoje žingsnis po žingsnio vyko atsivertimas nuo Dievo, kuris yra galia, į Dievą – meilę. Šios evoliucijos viduryje pranašai skelbė, kad Dievas yra pats teisingumas: bandote, – sako jie, – laimėti Visagalį ir Jo palankumą, o to siekdami deginate smilkalus, aukojate jaučius, ožius, gausinate šventes ir apeigas, švenčiate mėnulio jaunatį; būkite tikri, kad Visagalio maloningumą galite pasiekti vieninteliu būdu – vykdydami tarpusavyje teisingumą, nes Dievas nori teisingumo. Tačiau galiausiai Jėzus apreiškia, kad Dievas yra meilė.

Pagaliau, ar laipsniško atsivertimo istorija nuo Dievo, kuris yra Visagalis, į Dievą, kuris yra Meilė, nėra kiekvieno iš mūsų istorija? Ar neturime nuolat atsiversti į Dievą, kuris yra ne kas kitas, kaip tik Meilė? Daugelis krikščionių Dievo visagalybę pateikia kaip pagrindinę Jo savybę, o paskui priduria: tačiau Dievas yra meilė, Dievas mus myli. Tai klaidinga. Dievo visagalybė yra meilės visagalybė, meilė yra visagalė. Sakydami vien tik tai, kad Dievas gali viską, kad yra Visagalis, turime omenyje absoliučią galią, kuri gali būti panaudota valdant kitą. Tačiau – ne, Dievas gali ne viską, Dievas gali tai, ką gali Meilė. Dieve nėra kitos galios, kaip meilės galia, ir ši – taip, yra visagalė, nes pajėgia eiti iki mirties.

Kas yra visagalė meilė? Tai meilė, einanti iki galo, t. y. mirštanti už tuos, kuriuos myli, ir jiems atleidžianti. Jėzuje, kuris mylėjo iki galo ir iš meilės atidavė savo gyvybę, mums atsiskleidžia, kas yra Dievas ir Jo meilės visagalybė. Priešingai, kai išeiname iš meilės sferos, lengvai apsigauname, kas yra Dievas, ir sukuriame tam tikrą Jupiterį.

Jei Dievas yra ne kas kita kaip meilė, tuomet reikia pridurti, kad Dievas yra neturtingas, priklausomas, nuolankus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nepriimtina. Vis dėlto yra viena esminė Jėzaus frazė, kurią turėtume labai rimtai vertinti. Būtent tuo metu, kai regiu prie mokinių kojų suklupusį Jėzų, plaunantį jiems kojas, išgirstu Jį man sakant: „Kas mato mane, mato Tėvą“ (plg. Jn 14, 9). Tai yra pagrindinė Įsikūnijimo reikšmė.

Dievo neturtas. Iš savo žmogiškos patirties žinome, kad nėra meilės be neturto. Meilė visuomet reiškia atsisakyti to, kas priklauso man. Mano turtas yra ne manyje, bet žmoguje, kurį myliu. Dievas yra pats neturtingiausias iš visų būtybių, visiškas Neturtas, Jame nėra turėjimo, pasisavinimo, valdymo ženklų. Jei susidūręs su tokiu požiūriu mūsų protas abejoja, tuomet sakykime, kad Dievas yra turtingas, bet tuoj pat pridurkime, kad turtingas meilės, ne pasisavinimo. Jis turtingas ne turėdamas, bet duodamas. Tai visiško savęs atidavimo turtas. Taigi būti turtingam meilės ir būti vargšui yra vienas ir tas pats. Nuosavybė, pasisavinimas, valdymas – priešingi Dievui. Medžiaginis Betliejaus ir Nazareto neturtas yra daug gilesnio neturto ženklas, be jo negalėtume sakyti, kad Dievas yra meilė. Tai labai tolima kai kuriems Dievo įvaizdžiams. Kalbėkime rimtai, nes čia ne juokai, tai mūsų tikėjimo pagrindas. Yra ateistų, kurie iš tiesų tokie nėra, tačiau taip pat esama krikščionių, kurie nėra krikščionys.

Dievo priklausomybė. Yra dvejopa priklausomybė: kūdikio ir motinos. Buvimo plotmėje kūdikis priklauso nuo motinos; tačiau meilės plotmėje – motina priklauso nuo kūdikio. Kūdikio priklausomybė nuo motinos nesusijusi su laisve ir meile. Tačiau mylėdama motina priklauso nuo savo kūdikio ir jam taria: „Esi mano gyvenimas.“ Jei kūdikis serga, motina už jį atiduoda gyvastį. Tokia yra begalinė Dievo meilė. [Jo] priklausomybė [yra] meilė, ne buvimas.

Dievo nuolankumas. Nenuolanki meilė yra ne kas kita kaip pasipūtimas ir puikybė. Ar meilė – valdoviškas žvilgsnis iš viršaus į apačią? Jėzus, plaudamas mokiniams kojas, žvelgia į juos ne iš viršaus į apačią, bet iš apačios į viršų ir taip mums sako, kas yra Dievas. Ieškome Dievo mėnulyje, o, pasirodo, Jis plauna mums kojas. Kojų plovimas yra broliškos meilės pamoka, tačiau drauge ir Dievo būties apreiškimas. Dievo nuolankumas yra Dievo didybė. Sakome, kad Dievas yra už mus didesnis. Tikrai, didesnis meile. Dievo širdyje slypi nusižeminimo galia. Nusižeminimui reikia stipresnės meilės nei „pasirodymui“. Tokia yra meilės galia. Meilės visagalybė yra atleidimas, tobula dovana. Atleidimas – ne tolerancija, bet atkūrimas.

Gal dabar suprantamesni pasakymai „reikėjo“, „buvo naudinga“. Tik ant kryžiaus Dievas galėjo mus galutinai įtikinti savo meile mums. Iš čia tokia didelė jo trauka ir didi galia atversti mus iš nuodėmių. Jėzaus kryžiuje – tikras grožis. Jo ištiestos, atvertos pasauliui rankos yra naujas ir galutinis Dievo visagalybės parodymas, apreikštas visu savo silpnumu. Jei taip nebūtų, argi būtume galėję įvairiausiose vietose pristatyti kryžių, ne tik bažnyčiose, bet ir namuose, kryžkelėse? Argi pakarto žmogaus šeima rodytų baisaus proceso nuotrauką? Šventasis Augustinas sako: „Gražus Dievas, gražus Žodis pas Dievą. Gražus ant medžio, gražus kape, gražus šlovėje!“ Kaip gerai tai atspindi ispaniškos Didžiosios savaitės skulptūros! Tie menininkai mokėjo atvaizduoti iškankinto kūno grožį, nes patys buvo ragavę šios kankinystės vaisių. Čia suvokiame atperkamąją kryžiaus jėgą, mus patraukiančią ir mūsų gyvenimą keičiančią galią. Aišku, taip nemano nepatyrę šios malonės. Vienas bičiulis jėzuitas man papasakojo apie šiuolaikinę merginą, laimingą grįžusią iš kelionės po Kambodžą. Ta mergina aikčiojo: „Kokios gražios tos kontempliuojančio Budos statulėlės. Kokia ramybė apima glostant jų pilvuką! Ne taip, kaip tos jūsų bažnyčių Kristaus statulos, atimančios ramybę ir man sukeliančios isteriją.“

4. „Padėti Dievui“ – Etty Hillesum malda

Etty Hillesum, jauna, nepraktikuojanti žydė intelektualė, kilusi iš Amsterdamo, iš pradžių lengvabūdiška ir abejinga, įsitraukė į savistabą, padedama vieno gydytojo, kuris jai tapo „sielos draugu“. Gilindamasi į savo vidinį gyvenimą, Etty išsiugdė stiprią meilę gyvenimui ir nepalaužiamą tikėjimą nuolatiniu Dievo Artumu. Atsisakydama išvengti kančios, užgriūvančios jos tautą ir solidarizuodamasi su ja, buvo įkalinta koncentracijos stovykloje, prieš deportuojant ją su visa šeima į Aušvicą 1943 metų rugsėjį, ten po dviejų mėnesių mirė. Tačiau prieš tai, 1942 metų liepos 12 dieną, parašė šią Sekmadienio ryto maldą, kurioje kalba apie „pagalbą Dievui“. Tai nėra siekis atstoti Dievą ar būti už Jį stipresnei, bet pasitikėti Juo iki galo, jaustis Jo rankose; padėti Jam, kad neapleistų mūsų, neišvaryti Jo iš mūsų vidaus ir mūsų gelmės; visa kita yra nereikšminga, palyginti su neaprėpiamu pasitikėjimo Dievu jausmu ir galimybėmis, kurias suteikia vidiniai išgyvenimai:

„Dabar sunkūs laikai, mano Dieve. Šiąnakt pirmą kartą man kai kas nutiko: nemiegojau, akys degė tamsoje ir regėjau žmonių kančios vaizdus. Dieve, pažadu Tau vieną dalyką: saugosiuos, kad mano susirūpinimas dėl ateities tarsi našta neslėgtų šios dienos, nors tam reikia tam tikrų pratybų. Kol kas kiekvienai dienai gana savo vargo. Padėsiu Tau, mano Dieve, kad manęs nepaliktum, bet negaliu nieko Tau laiduoti iš anksto. Vis dėlto vieną dalyką matau kaskart aiškiau: kad Tu negali mums padėti, kad turime padėti Tau ir taip padėsime sau patiems. Viena, kas šiais laikais yra svarbu, mano Dieve: išgelbėti dalelytę Tavęs mumyse. Galbūt taip galėsime padaryti kai ką, kad prikeltume Tave nualintose žmonių širdyse. Taip, mano Viešpatie, atrodo, kad ir Tu nelabai gali pakeisti aplinkybes; galiausiai [jos] priklauso šiam gyvenimui. Tačiau neprašau Tavęs už tai atsiskaityti. Priešingai, tai Tau pridera vieną dieną pakviesti mus atsiskaityti. Su kiekvienu širdies dūžiu kaskart aiškiau matau, kad Tu negali mums padėti, bet mes turime padėti Tau mumyse ir turime iki galo ginti tą vietą, kuri mūsų viduje priklauso Tau. Yra žmonių – kas pagalvotų, – kurie paskutinę akimirką bando apsaugoti savo dulkių siurblius ir sidabro įrankius, užuot saugoję Tave, mano Dieve. Yra ir tų, kurie bando apsaugoti savo kūną, kuris yra ne kas kita, kaip tūkstančio baimių ir neapykantų sankaupa.

[Jie] sako: „Aš nepateksiu tau į nagus!“, pamiršdami, kad kol esame Tavo rankose, nepateksime į nagus niekam. Šis pokalbis su Tavimi, Dieve mano, sugrąžina man šiek tiek ramybės. Todėl bus dar jų daug ir taip neleisiu manęs palikti. Tu irgi tegyvensi varganą laiką manyje, Viešpatie, jei nebūsi palaikomas mano pasitikėjimo. Tačiau, tikėk manimi: ir toliau darbuosiuosi Tau, ir toliau būsiu Tau ištikima ir neišvarysiu Tavęs iš savo vidaus“ (Etty Hillesum, Una vida conmocionada. Diario de Etty Hillesum, Anthropos, Barcelona 2007, pp. 142–143).

Pamaldų tvarka

07.30 val. Rytmetinė

8.05 val. Tercija

8.15 val. Šv. Mišios
(Šv. Mišių laikas gali būti keičiamas, kiekvienos dienos šv. Mišių laiką galite rasti skiltyje – Kalendorius)

12.45 val. Dieninė

14.30 val. Nona

17.20 val. Vakarinė 

20.30 val. Naktinė ir Aušrinė

Kalendorius