Brangios seserys,

šiandien sueina dvylika metų, kai atlieku teresiškojo Karmelio generalinio vyresniojo tarnystę. Iš tiesų buvau išrinktas 2009 m. balandžio 20 d. Fatimoje. Į man užduotą įprastą klausimą: „Ar sutinkate?“, manau, kad atsakiau „taip, sutinku“ tikėdamas, jog tokia yra Dievo valia.

O pats sau pridūriau: „Nors (o gal būtent todėl, kad) tai visiškai nesuprantama, turint galvoje, kas esu, kad beveik neturiu patirties (tik vienus metus buvau mažos provincijos provincijolas) ir kad šioms pareigoms esu per jaunas (man buvo 50 metų).

Po dvylikos metų, jau baigiantis mano įgaliojimams, galiu tik dėkoti Dievui, kad mane pašaukė eiti šias pareigas. Net ir suprasdamas, kad padariau daug klaidų, kad galėjau nudirbti daugiau ir geriau, dėkoju Viešpačiui ir broliams bei seserims, kurie mane priėmė su didele meile ir vertino kur kas labiau nei buvau nusipelnęs.

Manau, kad džiaugsme ir varge atidaviau visa, ką turiu ir kas esu, bet pirmiausia žinau, kad buvau apdovanotas Viešpaties palaimintos šeimos, saugančios neįkainojamą malonės dovaną Bažnyčios ir pasaulio gyvenimui, turtu. Šios nepakartojamos, daugeliu atžvilgių mane ugdžiusios ir keitusios patirties dalis yra santykis su jumis, brangios seserys ir motinos.

Daug sužinojau apie jus ir iš jūsų išmokau. Anksčiau jus pažinojau labai menkai. Visų pirma nebuvau supratęs, koks stiprus mus jungiantis ryšys ir kokie neatskiriami yra ir turi išlikti mūsų keliai. Žinoma, jie skirtingi, kad papildytų ir praturtintų vienas kitą, kaip norėjo Šventoji Motina Teresė, tačiau turime budėti, kad skirtingumas ir autonomija nepavirstų skiriančiu atstumu, neleidžiančiu bendrauti abipusiškai ir nuoširdžiai.

Per šiuos metus dažnai kalbėjau, koks svarbus broliškos bendrystės ryšys, kalbėjau apie mūsų lygiavertį bendravimą ir esu tikras, jog tai yra vienas iš mūsų Ordino atsinaujinimo būdų. Atsinaujinti – tai atnaujinti mūsų santykius. Žinome, kad vyriškosios Ordino šakos santykis su moteriškąja yra ne antraeilis ar šalutinis aspektas, bet siekia pačias vyriškosios šakos gyvavimo ištakas.

Mes, vyrai, dažnai to gėdijomės, bandėme tai nuslėpti ir pamiršti, tačiau kiekvieną kartą taip elgdamiesi rizikavome prarasti savo tapatybę ir tapti kažkuo kitu nei Šventoji Dvasia įkvėpė Teresei – ar tai būtų atsiskyrėlių grupelė, ar apaštališkojo gyvenimo bendruomenė.

Teresei būdinga eremitinio ir bendruomeninio gyvenimo aspektų pusiausvyra, taip pat jos unikalus kontempliatyvaus gyvenimo suvokimas, – kad kontempliatyvus gyvenimas mūsų neatskiria nuo istorijos, bet ją pasiima ir nusineša į santykį su Dievu, – tam tikru būdu susijęs su geru brolių ir seserų tarpusavio santykiu. Toje Dvasios kūryboje, kurią vadiname charizma, egzistuoja tokia pusiausvyra tarp narių, kad nusilpus vienam lygmeniui ar jį apleidus, paveikiama visumos darna.

Galbūt galime sakyti, kad teresiškosios charizmos patirties pilnatvė – Karmelio grožis – pasiekiamas tik sujungiant du būdus tuo gyventi: brolių ir seserų būdą. Turime eiti abiem kojom, kvėpuoti abiem plaučiais, abu jausti kaip savo narius, vieną nuo kitos priklausančias to paties kūno dalis. Nenoriu kalbėti apie šį santykį idealistiškai, nes tai būtų netikra. Negalime puoselėti iliuzijų, kurias tikrovė greitai paneigia, turime remtis įsitikinimais, dėl kurių pirmiausia privalu kovoti su savimi pačiais ir kuriems turime likti ištikimi patirdami išbandymus ir sunkumus.

Manau, kad apmąstydami mūsų tarpusavio santykį – asmeninį ir bendruomeninį – turime prašyti atleidimo už daugelį klaidų, padarytų „mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Vis dėlto tikras santykis esti ir auga tik šioje šviesos ir šešėlių kovoje, priešinantis senajam žmogui ir sekant naujojo kūrinio įkvėpimais, įveikiant išankstines nuostatas ir iškovojant laisvę. Tai sunkus kelias, reikalaujantis jėgų, laiko ir užsidegimo.

Juk lengva suteikti reikalingus patarnavimus, bet sunku kurti žmogišką ir dvasiškai tvirtą santykį, kuriuo galima pasitikėti. O būtent to mums reikia: paremti kitą, suprasti, kad iš tiesų esame vieni kitų palaikomi ir, jei trūksta kito žmogaus, atsiveria tuštuma, kyla pavojus suklupti. Šventoji Teresė pasakytų, kad „turime paremti vieni kitus, kad galėtume keliauti toliau“[1].

Rašau jums ne vien dėl to, kad padėkočiau už jūsų maldas ir meilę, kuria mane palaikėte per šiuos metus, bet ir norėdamas pakviesti jus į sandorą. Šv. Teresė, kad įgyvendintų jai Dievo patikėtą Karmelio atkūrimo projektą, ieškojo bendraminčių.

Iš tiesų tokių žmonių rado labai nedaug, tačiau be jų, kad ir kokiomis malonėmis apdovanota, šv. Teresė nebūtų galėjusi įvykdyti savo misijos. Skaitant jos raštus dėmesį patraukia, kaip aiškiai ji, viena vertus, pripažįsta užduoties, kurią atlikti buvo pašaukta, didybę, o, kita vertus, savo mažumą ir žmogiškos pagalbos – patarėjų, vadovų ir bendrakeleivių – poreikį. Todėl be paliovos prašo jų iš Viešpaties.

Suradusi brolių ir seserų, gebančių ją suprasti ir dalytis jos nuotykiu, šv. Teresė susisaisto su jais tvirta, jausmus ir emocijas pranokstančia draugystės ir sandoros sutartimi. Teresė žino, kad santykiuose su kitais ji yra pažeidžiama moteris, tačiau po ilgos ir varginančios kovos jai buvo padovanota širdies, laisvos nuo emocinių priklausomybių, ramybė.

Juo konkretesnis jos atliekamas darbas, juo labiau Teresė įsitraukia į veiklą kovodama ir mylėdama, kentėdama ir džiūgaudama, laukdama ir virpėdama.

Teresė įgyja daug priešų, tačiau taip pat – nedaug, bet tikrų draugų. To jai pakanka, kad darbuotųsi toliau.

Mums gera prisiminti žmogiškąją istoriją ir patirtį, iš kurios kilome, nes jei šiandien jaučiame poreikį atgimti ir atgauti pirmapradę dvasią, tai galės nutikti tik išgyvenant panašias patirtis. Naujas gyvenimas visuomet užgimsta gimdymo skausmuose ir pavojuose. Jo nenusiperkame, jis nesukuriamas išleidžiant įstatymą.

Įstatymai priimami vėliau, siekiant pripažinti mumyse nuveiktą Dievo darbą. Galbūt žodis „atgimti“ kai kam pasirodys per stiprus. Vis dėlto kiekvieno mūsų dvasinis gyvenimas susideda iš daugybės mirčių ir vis naujo gimimo ir tik taip išlieka gyvas. Žmogaus kelionė – ne tiesus, vienodais judesiais įveikiamas maršrutas. Ne tokia ir vienuolinės bendruomenės kelionė, jei nenorime jos sumenkinti iki institucinės formos.

Institucijoms būdingas stabilumas ir išmatuojamumas kiekybiniais vienetais: galime suskaičiuoti Ordino ar bendruomenės narius, kiek jų ateina ir kiek išeina, žinome, kiek metų gyvuoja įsteigtas vienuolynas, kiek yra vienuolinių namų, kokia bendra ekonominių išteklių suma. Tai – svarbūs duomenys, leidžiantys mums suvokti objektyvią institucijos tikrovę ir įgalinantys mus numatyti ateitį.

Tačiau gyventi – tai daug daugiau ir visiškai kas kita nei vadovauti institucijai. Galbūt vienas iš didžiausių mūsų laikų pavojų – užmiršti, ką žmogui ir krikščioniui reiškia gyventi, ir įtikinti save, jog egzistencija gali būti padalyta į laiką, kai darbuojamės, kad veiktų struktūra, ir laisvalaikį, skirtą prasiblaškyti ir pailsėti nuo įtampos.

Jei toks požiūris į gyvenimą ir žmogų būtų įsibrovęs į mūsų bendruomenes ir mūsų sielas, tuomet iš tiesų mums reikėtų atgimti, atsitraukti ir vėl pradėti iš naujo.

Iš tiesų nesvarbu, kokioje institucijoje ar įmonėje dirbame: svarbu suprasti, ar ir mes netapome sistemos, mus mokančios veikiau funkcionuoti negu būti,[2] dalimi.

Mums taip pat kyla pavojus pandemiją, apėmusią mus daugiau nei metus, suprasti ir išgyventi tarsi kokio mechanizmo užstrigimą, laukiant, kad jis vėl pradėtų veikti kaip anksčiau ir geriau nei anksčiau.

Čia ne vieta leistis į sudėtingą filosofinę ir sociologinę mūsų laikmečio analizę, tačiau taip pat negalime, saugodami save, rimtai nesvarstyti apie šį laiką, tarsi pro mūsų vienuolynų sienas negalėtų prasiskverbti šiandienos pasaulio mąstysena.

Gerai žinome, kad taip nėra ir negali būti. Viešpats savo mokinių nepaėmė iš pasaulio, bet per Šventąją Dvasią davė jiems laisvę nebūti pasaulio (Jn 15, 19). Būti Jo nereiškia nebūti pasaulyje, todėl tenka nuolat kovoti ir budėti stebint save.

Jei mūsų dėmesį prikaustė kiti rūpesčiai, o mūsų minties bei veikimo laisvei didelę įtaką daro mus supanti aplinka, savo kovą galime laikyti pralaimėta.

Mūsų žvilgsnis susidrumsčia ir jau nebepajėgiame matyti anapus išorės, negebame atpažinti Dievo buvimo ženklų ir į mūsų gyvenimą Jo beriamų ateities sėklų.

Šitaip iš Bažnyčios ir pasaulio atimame savo autentiškiausią ir būtiniausią tarnystę. Iš tiesų, kas jei ne vienuoliai ir kontempliatyvieji turėtų padėti Bažnyčiai ir pasauliui aiškiu bei pranašišku žvilgsniu pamatyti Dievo planą, įpintą į painias mūsų istorijos gijas?

Prisiminkite popiežiaus Pranciškaus jums skirtą paraginimą: „Būkite švyturiai esantiems arti, o labiausiai esantiems toli. Būkite žibintai, vedantys vyrus ir moteris, keliaujančius tamsiosios nakties metą. Būkite ryto sargai, paskelbiantys saulės užtekėjimą. Savo perkeistu gyvenimu ir tyloje apmąstytais žodžiais rodykite mums Tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas, vienatinis Viešpats, teikiantis pilnatvę mūsų egzistencijai ir apsčiai dovanojantis gyvenimo.“ Ir užbaigia: „Išlaikykite gyvą savo dovanojamo gyvenimo pranašiškąjį matmenį“ (VDQ 6). Būtent apie tai kalbame: išlaikyti gyvą mūsų teresiškajam pašaukimui būdingą pranašiškąjį matmenį. Brangios seserys, nesu pesimistas. Kaip galėčiau juo būti po šių metų, kai bendravau su tiek Dievą mylinčių ir džiaugsmingai Jam savo gyvenimą atiduodančių žmonių?

Esu įsitikinęs, kad Dvasios ugnis neužgęsta, bet rusena ir išsilaiko tarsi žarijos po pelenais, laukdama naujo kvėptelėjimo, kuris ją atgaivintų. Turime melstis, kad šis gyvybės alsavimas vėl padvelktų virš Karmelio. Bet taip pat turime vieni kitiems padėti, kaip Teresė mėgdavo sakyti, „atverti akis“. Dabar ne laikas rūpintis „nesvarbiais reikalais“[3].

Man skaudu sakyti, kad nustoję semtis iš gyvojo vandens šaltinių dažnai rūpinamės būtent nesvarbiais reikalais, švaistydami laiką ir energiją tam, kas neteikia gyvybės ar netgi jau yra numirę. Per šiuos metus mane lydėjo viena Patarlių knygos eilutė, kurią citavau daug kartų.

Tą eilutę labai mėgo vienas rašytojas, negana to – liudytojas, pranašiškai aiškiai nusakęs iššūkius, tenkančius mūsų laikmečio Bažnyčiai, – Dietrichas Bonhoefferis: „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“ (Pat 4, 23).

Bijau, kad nepakankamai saugome savo širdį, jos neklausome, ja nesirūpiname ir jos nepuoselėjame. Tuomet joje lengvai susisuka lizdą tie, kuriuos ankstyvieji vienuoliai vadino „blogomis dvasiomis“.

Tikrai verta susirūpinti: „Kas gyvena mano širdyje? Į kieno rankas sudėjau širdies raktus?“ Manome, kad esame jos šeimininkai ir paprastai norime ją atiduoti į mūsų Draugo ir Viešpaties rankas, tačiau iš tiesų dažnai būna kitaip. Nepastebimai į save pačius ir savo bendruomenes įsileidome blogąsias dvasias, kurios dabar laisvai sklando, vesdamos mus į pasaulietiškumo akligatvius.

Turime apie visa tai kalbėti ir kaip broliai ir seserys padėti vieni kitiems drauge pasipriešinti šiai invazijai, atimančiai iš mūsų vienintelį dalyką, dėl kurio verta gyventi šį gyvenimą: širdies, besąlygiškai atsiduodančios Jėzui ir Jo žodžiui, radikalumą. Mums nereikia baimingai grįžti atgal ar tuščiai viliantis bėgti į priekį – man atrodo, abiem atvejais tai reiškia vengti tikrosios spręstinos problemos.

Ne vienuolynų ir ne pašaukimų skaičius, ne veiklos, kurią pajėgiame atlikti, gausa mums užtikrins mūsų praeities vertą ateitį, o drąsa ieškoti tiesos savyje bei aplink save ir priimti sprendimus, atitinkančius tai, ką pripažinome esant tiesa, nesirūpinant, ar tai sutampa su pasaulio lūkesčiais ar su tuo, kas buvo padaryta iki šiol.

Be abejonės, ateinančiais metais mūsų bus mažiau, tačiau dėl to nesijaudinu. Jei atsiskirtume, jei leistume pasaulio bei kūno siekiams, dažnai pridengtiems vienuoliniais ir dvasiniais pavidalais, mus išblaškyti, tuomet iš tiesų turėtume ko bijoti.

Jūsų maldai pavedu pasirengimo būsimai Generalinei kapitulai kelią. Žinau, kad mums nestigs Jūsų dvasinio ir seseriško palaikymo. Marija tebūna mūsų Vadovė ir Mokytoja priimant Žodį ir leidžiant Jam tapti kūnu mumyse.

Jūsų brolis Karmelyje –

t. Saverio Cannistrà OCD

2021 m. balandžio 20 d. Roma

 [1] Gyvenimo knyga 7, 22: „Tie, kurie Jam tarnauja, turi paremti vieni kitus, kad galėtų keliauti toliau.“

[2] Nuoroda į knygos pavadinimą: M. BENASAYAG, Funzionare o esistere? (Funkcionuoti ar būti?), Vita e Pensiero, Milano, 2019.

[3] Tobulumo kelias 1, 5.