• Simple Item 1
  • Simple Item 2
  • Simple Item 7
  • Simple Item 5
  • Simple Item 8
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Spalio 15-ąją, Bažnyčiai minint šventąją Jėzaus Teresę, Marijos radijo laidoje „Knygų lentynoje“ sesuo Laima OCD apžvelgė šios Bažnyčios Mokytojos knygas, išleistas lietuvių kalba, papasakojo, kaip Jėzaus Teresė ugdėsi skaitydama ir ugdė bei mokė kitus savo raštais. Dėl laidos trukmės apžvalgą teko gerokai trumpinti. Tad dabar skaitytojams siūlome kur kas platesnį tekstą šia tema.

Teresė skaitytoja

Manau, kad prieš pradedant kalbėti apie šv. Jėzaus Teresės knygas pravartu šiek tiek žvilgterėti į tą laikotarpį, kuriame ji gyveno, į jos šeimą, taip pat į socialinį kontekstą, nes anaiptol nėra savaime suprantama, kad šv. Teresė rašė knygas apie maldą ir kad ji apskritai buvo raštinga.

Žinome, kad ji gimė Ispanijoje, Avilos mieste, 1515 metais, mirė 1582-aisiais, Alba de Tormese. Taigi Teresė gyveno XVI amžiuje. Moteriai šis laikotarpis buvo labai atšiaurus. Ji negalėjo įgyti išsilavinimo, studijuoti universitete, užimti aukštesnės socialinės padėties. Tiesa, pasitaikė išimčių. Viena moteris netgi dėstė Salamankos universitete, kita ten studijavo, tačiau jos vienaip ar kitaip buvo susijusios su karaliaus rūmų aplinka.

Moters padėtį XVI amžiuje gana gerai atspindi tokie liaudies posakiai: „Moteris, kaip ir višta, gali nueiti tik iki kaimyno trobos“; „Pamaldžios moters vienos nevalia palikti“; „Moteris, suprantanti lotynų kalbą, prieis liepto galą“ – ir panašūs. Tiesa, norėdami palengvinti sunkią moters dalią, išsilavinę vyrai bandė rašyti veikalus apie tai, kokios turi būti „tobulos sutuoktinės“, „tobulos mergelės“, „tobulos našlės“, tačiau visų šių mokymų pagrindinė mintis ta pati: tyla – didžiausia moters dorybė. Ji iš prigimties nepajėgia nei studijuoti, nei spręsti sudėtingų klausimų; moteris tegali atlikti tik paprastus namų ruošos darbus.

Truputį vėliau nei gyveno Teresė, 1620 metais, vienuolis augustinas tėvas Antonijus Marquesas rašė: „Šiuo [moterų] klausimu vienas filosofas yra pasakęs, kad per visą savo gyvenimą moteris iš namų gali išeiti tik tris kartus: pirmą kartą – kad ją pakrikštytų bažnyčioje, antrą kartą – persikeldama į vyro, už kurio ištekėjo, namus – ir trečią kartą – kuomet ją laidoja.“

Ir nieku gyvu moteris negali skaityti Šventojo Rašto. „Patirtis mums sako, – rašo Melčoras Kanas (Melchor Cano), – kad moterims ir silpnapročiams padaroma žalos, duodant jiems Šventąjį Raštą gimtąja kalba, visą ar jo dalį. [...] Kad ir koks gražus akims bei gardus atrodytų šio teologijos mokslo medis, kad ir kiek žaltys žadėtų, jog nuo šio valgio atsivers liaudžiai akys, kad ir su kokiu nepasotinamu apetitu moterys reikalaus valgyti šio vaisiaus [Šventojo Rašto], reikia jį uždrausti ir užtverti ugniniu kalaviju, kad liaudis prie jo neprieitų.“

Šv. Teresė buvo savo laikmečio moteris. Ji nepriklausė privilegijuotam moterų sluoksniui. Jos tėvas – žydo pirklio sūnus, kuriam teko nemažai kovoti, siekiant įsitvirtinti to meto visuomenėje. Tačiau Teresės šeimoje išsilavinimui buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Tėra nedaug žinių apie jos tėvo dono Alonso išsilavinimą, tačiau būdamas pirklio sūnus jis turėjo neblogai išmanyti teisinius ir ūkinius reikalus. Pirmajai žmonai mirus, jis kruopščiai surašė savo turtą, kuriame, be daugelio dalykų, yra ir įspūdinga šeimos biblioteka su Senekos, Boecijaus, Cicerono, Vergilijaus veikalais, nemažai poezijos gimtąja kalba, dvasinių autorių knygų. Teresės tėvas ne tik pats skaitė dvasinio turinio knygas, bet ir vaikus skatino skaityti. „Gyvenimo knygoje“ Teresė rašo: „Mano tėvas ypač mėgo skaityti geras knygas, taigi turėjo jų gimtąja kalba, kad skaitytų ir jo vaikai.“

Manoma, kad Teresė išmoko rašto būdama maždaug septynerių metų, galbūt padedama mokytojo ar motinos, ar vyresnės sesers. „Gyvenimo knygoje“ Teresė pasakoja, kaip, būdama maža mergaitė, perskaičiusi knygą apie šventųjų gyvenimus, drauge su broliu Rodrigu leidosi kelionėn į „maurų žemę“, kad ten abu žūtų kankinių mirtimi. Laimei, bėglių kelyje kaip tik pasirodė dėdė, kuris vaikus sustabdė ir grąžino į namus. Toks vaikystės epizodas atskleidžia, kad Teresė ne tik šiaip sau skaitė. Jau tuomet ji ir apmąstydavo tai, ką perskaičiusi, ir priimdavo sprendimus. Tokia skaitytoja ji išliks visą gyvenimą. Vėliau, pradėjusi steigti vienuolynus, Teresė iš pradžių nepriėmė neraštingų seserų, mat norėjo, kad visos galėtų melstis Valandų liturgiją. Nepamirškime, kad anuomet buvo meldžiamasi ne kaip kitaip, o lotynų kalba!!! Tik vėliau, po trejų metų, ji pakeitė savo nuomonę. Vieną beraštę seserį ji pati netgi išmokė rašyti.

Ypatingą įtaką Teresės žmogiškajai ir kultūrinei brandai, be abejonės, padarė motina, donja Beatrisė. Teresė pasakoja: „Mano motina taip pat turėjo daug dorybių. Nors buvo nepaprastai graži, niekuomet nebuvo galima suprasti, kad ji į tai kreipia dėmesį. (...) Buvo nepaprastai švelni ir labai nuovoki.“ Pati būdama aistringa knygų skaitytoja donja Beatrisė užkrėtė šiuo pomėgiu ir savo dukterį ir jos abi, slėpdamosi nuo tėvo skaitydavo... riterių romanus. „Mano motina labai mėgo skaityti riterių romanus, tačiau toks laiko švaistymas jai taip nepakenkė, kaip man. (...) Aš įpratau juos skaityti (...) maniau, kad nieko blogo taip tuščiai praleisti daugybę valandų dieną ir naktį. Šis polinkis buvo toks didelis, kad, rodės, negaliu nusiraminti, jei neturiu naujos knygos.“

Teresės raštų tyrinėtojai tvirtina, kad ši literatūra, dėl kurios Teresė apgailestauja „Gyvenimo knygoje“, ją ugdė kaip rašytoją. Pradėjusi gyventi gilesnį dvasinį gyvenimą, Teresė paliks šias knygas ir vis labiau ieškos tokių, kurios numalšintų jos dvasinį alkį ir suteiktų vidinės šviesos. Šv. Jeronimo „Laiškai“ sustiprino Teresės apsisprendimą įstoti į vienuolyną. Ji taip pat skaitė šv. Grigaliaus Jobo knygos komentarus, Francisko de Osunos (Francisco de Osuna) „Trečiąją abėcėlę“, šv. Augustino „Išpažinimus“, Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“ ir kitas to meto dvasinių rašytojų knygas. Vėliau savo įsteigtų vienuolynų seseris primygtinai ragins pasirūpinti, kad bendruomenė turėtų „gerų knygų“, nes tokios knygos yra tiek pat reikalingos sielai, kiek maistas – kūnui.

Kalbant apie Teresės skaitytas knygas, reikia paminėti ir Šventąjį Raštą. Teresė sako, kad Evangelijų žodžiai visuomet ją „traukdavo ir padėdavo susikaupti labiau nei itin tvarkingai parašytos knygos; ypač neturėjau noro jas skaityti, jei autorius nebūdavo aiškiai patvirtintas“ (KV 21, 4). Ji neretai skundžiasi, sakydama, kad jai stinga Šventojo Rašto pažinimo. Deja, tuo laiku prie Šventojo Rašto Teresė galėjo prisiliesti tik netiesiogiai, skaitydama kitus tekstus, melsdamasi liturgines valandas, klausydama pamokslų, išskyrus keletą Šventojo Rašto tekstų, kurie anuomet buvo prieinami. Vis dėlto jai Šventasis Raštas buvo pagrindinis dvasinės patirties vertinimo kriterijus.

Dabar, kai tiek daug informacijos ir mums prieinama gausybė knygų, Teresės patirtis gali mus paskatinti įvertinti mūsų skaitomų knygų kokybę, padrąsinti siekti tikro, sveiko maisto mūsų vidiniam gyvenimui, mokytis skaityti įsiklausant į savo vidų.

Teresė rašytoja

Laiškai

Kalbant apie Teresę kaip rašytoją, norisi paminėti ir jos laiškus, nors jie ir neišversti į lietuvių kalbą. Laiškuose Teresė kaip žmogus atsiskleidžia geriausiai. Išlikę beveik 500 jos laiškų, tačiau Teresės gyvenimo tyrinėtojai neabejoja, kad tai tik maža dalis. Manoma, kad ji parašė apie 15 000 laiškų įvairiausiems žmonėms: giminaičiams, seserims ir broliams karmelitams, karaliui Pilypui II, karmelitų ordino generolui ir kt. Juose paliečiamos pačios įvairiausios temos: jos naujai įkurtų bendruomenių reikalai, finansai, šeimos santykiai. Rašydama knygą ji kreipiasi į numanomą skaitytoją, o laiškuose vyksta pokalbis su konkrečiais žmonėmis. Čia Teresė juokiasi ir liūdi, pataria ir ginčijasi, motiniškai bara, dėkoja ir ilgisi...

Knygos

Skaitydami šv. Teresės knygas negalime nesistebėti jos stiliumi. Ji rašo kalbėdama arba kalba plunksna. Jaučiamės taip, tarsi ji būtų šalia ir kreiptųsi į mus. „Aš kalbėsiuos su jumis“, – rašo ji „Tobulumo kelyje“. Todėl jos raštus geriausia skaityti balsu, kaip pataria vienas šv. Teresės amžininkas ir jos raštų žinovas: „Tie, kurie skaitė, ar skaitys [šv. Teresės knygas], galėtų įsivaizduoti, jog klausosi šios šventosios Motinos; nes nemačiau dviejų labiau vienas į kitą panašių atvaizdų ar paveikslų, kaip kad šventosios Motinos knygos ir raštai yra panašūs į jos kalbą ir jai būdingą bendravimą.“

Atsivertę bet kurią iš jos knygų pirmiausia išgirstame tokią žinią: Teresė neišsilavinusi, bemokslė moteris, imasi rašyti tik paklusdama savo nuodėmklausiams. Be abejo, iš savęs ji nieko pamokančio negali pasakyti, todėl pasitiki tais, kurie jos raštus peržiūrės, ir yra pasirengusi ištaisyti viską, kas bus priešinga Bažnyčios mokymui. Ir tai tiesa. Ji niekuomet nerašė vien dėl to, kad papasakotų apie save, kad apie ją sužinotų kiti.

Vis dėlto, skaitydami jos raštus, pastebime, kad, nepaisant įvairių sunkumų, kylančių rašant, Teresė džiaugiasi šiuo darbu, ji juo gyvena, nes kaip samarietė po susitikimo su Jėzumi viską palikusi nubėgo skelbti kitiems Mesijo, taip ir Teresė trokšta „visam pasauliui šaukti, koks ištikimas Dievas savo draugams“. Ji trokšta patraukti sielas siekti maldos – tokio didžio gėrio. Teresei svetimas netikras kuklumas. Ji supranta neįkainojamą šių raštų vertę ir savo bičiuliams kalba apie naudą, kurią gaus juos skaitantys. Naudą, ateinančią ne dėl jos išminties, bet dėl ją apšvietusios Dvasios šviesos. Čia prisiminkime pirmojo jos raštų leidėjo Liudviko Leoniečio žodžius: „Kada tik skaitau [jos knygas], kaskart iš naujo stebiuosi; man atrodo, kad daug kur jos raštuose girdžiu ne žmogaus išmintį; neabejoju, kad daugelyje vietų jai kalbėjo Šventoji Dvasia, vedžiodama jos plunksną ir ranką. Tai rodo šviesa, kuria nušviečia miglotus dalykus, ir ugnis, kurią uždega skaitytojo širdyje jos žodžiai.“

Šv. Teresės knygos lietuvių kalba

Dabar apie šv. Jėzaus Teresės knygas, išleistas lietuvių kalba. XX amžiaus viduryje sesuo Ona Galdikaitė iš vokiečių kalbos išvertė kai kurias šv. Jėzaus Teresės ir šv. Kryžiaus Jono knygas. Sovietmečiu išleistos vadinamąja savilaida jos ėjo iš rankų į rankas. Tad kai kurie iš mūsų tikriausiai yra bent girdėję apie jas.

„Gyvenimo knyga“

1998 metais Kaune išleista knyga, pavadinta „Šv. Jėzaus Teresė Avilietė. Gyvenimas jos pačios parašytas“. Tai sesers O. Galdikaitės vertimo, iki tol sklidusio kai savilaidos knyga, perleidimas. Naujesnio leidimo ar juo labiau vertimo neturime. Nežinau, ar šią knygą dar galima kur nors įsigyti, bet įmanu ją rasti bibliotekose. Dėl vertėjos atlikto didžiulio darbo mes jau sovietmečiu galėjome bent susipažinti su didžiaisiais Bažnyčios mokytojais – Jėzaus Terese ir Kryžiaus Jonu. Nors Jėzaus Teresės „Gyvenimo knygos“ vertimas yra pakankamai geras, tačiau palyginus su originalu matyti nemažai netikslumų. Nenuostabu, nes ir patys ispanai ne kartą atrasdavo ką nors nauja šv. Teresės raštuose, kas nors paaiškėdavo, ką nors tekdavo taisyti rengiant naują jos raštų leidimą.

Šios knygos ispaniškojo leidimo pavadinimas yra „Gyvenimo knyga“ arba „Gyvenimas“. Pavadinimą sugalvojo ne pati Teresė, jis atsirado vėliau. Šį veikalą Teresė rašė du kartus, pirmasis rankraštis, rašytas 1562 metais, neišliko. Tačiau tyrinėtojai neabejoja, kad, rašydama antrą kartą, Teresė juo rėmėsi, tik kai ką papildė. Pridėjo baigiamuosius skyrius 32–40. Juose kalbama apie Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyno steigimą. Tikėtina, kad įterpė ir dvylika skyrių (nuo 11 iki 22 skyriaus), kuriuose aiškina apie maldą. Knygą Teresė baigė rašyti 1565 metais ir patikėjo ją patikrinti teologams. Deja, iki pat savo mirties ji šios knygos neatgavo. Net dvylika metų knyga buvo Inkvizicijos žinioje, ji Ispanijoje pirmą kartą išleista tik 1588-aisiais, praėjus šešeriems metams po Teresės mirties.

Ši knyga ne tik yra šv. Teresės autobiografija. Kaip ji pati paaiškina, pagrindinė knygos tema – „[mano] maldos būdas ir Viešpaties man suteiktos malonės“. Tuo laikotarpiu Teresės dvasinis gyvenimas tapo labai intensyvus, daugelį Dievo teikiamų malonių jai pačiai buvo sunku suprasti. Negana to, žmonės, į kuriuos ji kreipėsi paaiškinimo ir pagalbos, baugino ją tvirtindami, kad tokios patirtys tegali būti iš velnio...

Todėl norėdama geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta, taip pat trokšdama būti atvira savo dvasios vadovams, Teresė pradeda rašyti. Tačiau rašydama ji negali kalbėti tik apie save. Kiekvienas jos gyvenimo įvykis ir todėl kiekviena knygos eilutė sklidina Dievo. Ji tarsi grįžta į vaikystę, paauglystę, į įvairias išgyventas krizes ir visur išvysta ją vedusią Dievo ranką, netgi tuomet, kai ji nenorėjo į šią ranką įsitverti... Labai dažnai Teresė pradeda šlovinti Dievą, kreipiasi į Jį arba spontaniškai prabyla į skaitytoją, kuris klausydamasis jos savaime atsigręžia į savo paties gyvenimą, į savo santykį su Dievu, į malones, kuriomis yra apdovanotas. Nei šios, nei kitų šv. Jėzaus Teresės knygų neįmanoma skaityti vien tik iš smalsumo ar pareigos, nes tai, apie ką kalba ji, nutinka ir mums.

Melskimės dabar drauge su šv. Terese ir galbūt jos žodžiuose atpažinsime giliausias savo širdies mintis: „O mano Gėri, leisk ateiti tokiai akimirkai, kuomet galėčiau bent kokiu skatiku atlyginti Tau didžiulę savo skolą. Jei nori, Viešpatie, nurodyk, kaip ši Tavo tarnaitė galėtų nors kažkuo Tau pasitarnauti. Kitos, nors ir moterys būdamos, iš meilės Tau atliko žygdarbius. Aš gi tik kalboms tetinku, todėl Tu nenori, mano Dieve, kad imčiausi darbų. Mano tarnavimas apsiriboja tik žodžiais bei troškimais ir netgi čia nesu laisva, nes gali būti, kad nieko neįvykdysiu. Sustiprink mano sielą ir iš anksto paruošk ją, visų gėrių Gėri, mano Jėzau, o paskui parodyk, kaip galėčiau ką nors dėl Tavęs nuveikti, nes yra nepakeliama tiek daug gaunant niekuo neatsilyginti.... Štai mano gyvenimas, mano garbė ir mano valia. Visa atidaviau Tau, esu Tavo, elkis su manimi pagal savo valią. Mano Viešpatie, labai aiškiai matau, kiek mažai tepajėgiu. Tačiau atėjusi pas Tave, įkopusi į sargybos bokštą, iš kurio matyti tiesa, visa pajėgsiu“ (G 21, 5).

„Tobulumo kelias“

Kita šv. Jėzaus Teresės knyga, išversta į lietuvių kalbą, yra „Tobulumo kelias“. Jos istorija Lietuvoje panaši į „Gyvenimo knygos“ istoriją. Sovietmečiu platinta kaip savilaidos leidinys, „Tobulybės kelio“ pavadinimu. Ir šią knygą išvertė sesuo Ona Galdikaitė. Vertimas oficialiai niekada nebuvo išleistas. 2017 metais mūsų bendruomenė išleido sesers Kryžiaus Ievos Marijos iš ispanų kalbos išverstą „Tobulumo kelią“. Mes, karmelitės, labai džiaugiamės šiuo leidimu, nes šitą knygą šv. Teresė pirmiausia rašė mums, savo dukterims, jų paprašyta.

Knyga pirmą kartą išleista 1583 metais, netrukus po šv. Teresės mirties. Panašiai kaip ir „Gyvenimo knygą“, „Tobulumo kelią“ Teresė rašė du kartus. Šiandien yra išlikę du rankraščiai: Eskorialo rankraštis (pirmoji redakcija) ir Valjadolido rankraštis (antroji redakcija).

„Tobulumo kelias“ yra tarsi šv. Teresės seserims parašytas laiškas. Knygos Prologe Teresė subtiliai užsimena, kad nori su seserimis aptarti kai kurias dvasinio gyvenimo „smulkmenas“, kurioms „išsimokslinę žmonės, tvirti vyrai neskiria daug dėmesio“, tačiau mums jos yra labai svarbios.

Seserys prašė jos kalbėti apie maldą, tačiau apie maldą ji pradeda kalbėti tik nuo 16-ojo knygos skyriaus. Pirmojoje knygos dalyje, iš pradžių paaiškinusi, kas ją paskatino steigti basųjų karmeličių bendruomenes ir koks čia gyvenančių seserų tikslas, Teresė pamažu kreipia seserų dėmesį į tai, kas padeda ir kas kliudo maldai, pateikia daug subtilių jų kasdieniško gyvenimo detalių, niekaip neleisdama atskirti dvasinio gyvenimo nuo kasdienybės. Kai kurie turbūt esame girdėję garsųjį jos posakį, kad „Dievas vaikšto tarp puodų“.

Taigi Teresė pabrėžia, kad maldai reikia tam tikrų sąlygų: „Išsamiau paaiškinsiu tris dalykus, nes labai svarbu suprasti, kaip daug vidinė ir išorinė ramybė priklauso nuo to, ar jų laikomės: vienas yra tarpusavio meilė; kitas – atsirišimas nuo visų kūrinių, o trečias – tikrasis nuolankumas, ir nors jį miniu paskiausiai, šis yra svarbiausias, apimantis visus“ (KV 4, 4).

Skaitydami knygą nustembame pamatę, kad Teresė, lyg kokia psichologė, yra puiki slapčiausių žmogaus egoizmo, savimeilės užkaborių žinovė ir šias sritis ji pažįsta anaiptol ne iš knygų, bet iš savo pačios patirties.

„Ta, kuriai atrodo, kad yra vertinama mažiausiai už visas, – rašo ji – temano esanti labiausiai palaiminta; taip ir yra, jeigu ji tai priima deramai (...) Būkime, mano dukros, nors kuo panašios į didžiai nuolankią Švenčiausiąją Mergelę (Lk 1, 48–52), kurios abitą dėvime, antraip gėda mums vadintis jos vienuolėmis; net jei manytume, kad labai nusižeminame, to nėmaž nepakanka tokios Motinos dukterims ir tokio Sužadėtinio sužadėtinėms“ (KV 13, 3).

Antroje knygos dalyje ji aiškina, kas yra meditacija, kontempliacija, susitelkimas, ką maldoje galime ir ko negalime pasiekti savo pastangomis, o nuo 27 iki 42-ojo skyriaus aiškina „Tėve mūsų“ maldą ir ja meldžiasi. Melstis drauge su skaitytoju – toks šv. Jėzaus Teresės mokymo būdas. Melskimės drauge su ja: „Jei tiesa, Viešpatie, kad visa nori iškęsti dėl manęs, ką reiškia tai, ką kenčiu dėl Tavęs? Kuo gi skundžiuosi? Man taip gėda pamačius Tave tokį, kad trokštu iškęsti, Viešpatie, visus sunkumus, kurie mane ištiktų, ir laikyti juos didžiu gėriu, kad nors kiek Tavimi sekčiau. Keliaukime drauge, Viešpatie; kur eisi Tu, turiu eiti ir aš; ką pereisi Tu, turiu pereiti ir aš“ (KV 26, 6).

„Apie Dievo meilę“ (lietuviškos knygos pavadinimas)

2006-aisiais metais Kaune išleista Vynmedžio Šakelės (toks buvo sesers Onos Galdikaitės slapyvardis) ir Aleksandro Žarskaus iš vokiečių kalbos versta knygelė „Šv. Teresė Avilietė. Apie Dievo meilę“. Į ją sudėti „Giesmių giesmės apmąstymai“, „Šūksniai“ ir „Pamokymai vienuolėms“ Čia reikia patikslinti, kad Teresės raštų tyrinėtojai neabejoja, jog „Pamokymus vienuolėms“ parašė ne šventoji Teresė. Tai jėzuitų naujokų mokytojų dvasiniai patarimai naujokams, kuriuos vėliau buvo bandyta priskirti Teresei ir pateikti seserims karmelitėms, kaip jos parašytus. Kaip minėjau, knygelė versta iš vokiečių kalbos, todėl netikslumų neišvengta.

„Šūksniai“ (lietuviškajame vertime „Sielos šauksmas į Dievą“)

„Gyvenimo knygoje“ Teresė pasakoja, kad kartais jos sielą apimdavo galingi įkvėpimai šlovinti Dievą, ji troško išreikšti savo garbinimą šūksniais. Arba „šaukti“ niekais užsiimantiems žmonėms, kad jie „suprastų tiesą“. Šių įkvėpimų išraiška – septyniolika šūksnių, kuriuos surinktus draugėn tokiu pavadinimu išleido pirmasis Teresės raštų leidėjas Liudvikas Leonietis. Kiekviename šūksnyje slypi tam tikras šauksmas – ne rėksmingas ir nukreiptas į išorę, bet vidinis. Teresė šaukia slapčiausioms savo gelmėms arba Dievui. Kiekvieno šūksnio esmė – pačios Teresės vidinė patirtis: gyvenimas ir mirtis, nuodėmė, prarastas laikas, bendrystė su Dievu, Kristus.

Melskimės drauge su ja. „O, kaip vėlai užsidegė mano troškimai ir kaip anksti Tu, Viešpatie, siekei [laimėti mane] ir kvietei, kad visiškai Tau pasišvęsčiau! Argi Tu, Viešpatie, [kada nors] apleidai varguolį ar atstūmei vargšą elgetą, kai norėjo ateiti pas Tave? Viešpatie, argi turi kokias nors ribas Tavo galybė ir didingi Tavo darbai? O mano Dieve ir mano gailestingume, ir kaip dabar juos gali parodyti savo tarnaitėje! Galingas esi, didis Dieve. Dabar bus galima suprasti, ar mano siela supranta save, kai žvelgia į laiką, kurį prarado, ir kaip Tu, Viešpatie, akimirksniu gali [padaryti], kad jį vėl susigrąžintų. [Tai] man atrodo kvailystė, juk paprastai sakoma, kad prarasto laiko sugrąžinti neįmanoma.“

„Giesmių giesmės apmąstymai“ (lietuviškajame vertime „Mintys apie Dievo meilę“)

Tai trumpas šv. Teresės parašytas Giesmių giesmės komentaras, skirtas „seserims paguosti“. Tiksliai nežinome, kuriais metais jis parašytas, manoma, kad prieš „Vidinę pilį“. Jame Giesmių giesmės žodžiais Teresė aiškina Kristaus ir sielos santykį. Komentaras pirmą kartą buvo išleistas 1611 metais ir, aišku, yra ypatingas dėl to, kad Teresė tokiu laikmečiu išdrįso komentuoti būtent šį Šventojo Rašto tekstą, nes taip elgtis buvo labai pavojinga. Jau minėtą Liudviką Leonietį Inkvizicija net įkalino, kad be leidimo išvertė Giesmių giesmės tekstą į ispanų kalbą.

Tad nenuostabu, kad vienas teologas, sužinojęs, jog Teresė išdrįso komentuoti šią Šventojo Rašto knygą, pareiškė, kad „moteriai nedera aiškinti Giesmių giesmės ir kad „ji veltui vargstanti“. Po tokios ištarmės Teresė iškart sudegino rankraštį. Mus pasiekė jos seserų nukopijuoti tekstai.

Paklausykime Teresės: „Kas galėtų paaiškinti, kiek laimime, puldami į šio mūsų Viešpaties rankas ir sudarydami tokią sutartį su Jo Didenybe: kad aš žvelgčiau į savo Mylimąjį, o Mylimasis žvelgtų į mane; kad Jis rūpintųsi mano reikalais, o aš – Jo. Mano Dieve, vėl Tave prašau ir maldauju dėl Tavo Sūnaus Kraujo, suteikti man šią malonę: „Tepabučiuoja [Jis mane] savo burnos pabučiavimu“; juk kas esu be Tavęs, Viešpatie? Ko esu verta, nebūdama šalia Tavęs? Kur baigsiu, jei bent kiek atsiskirsiu nuo Tavo Didenybės?“

„Vidinė pilis, arba Buveinės“ (lietuviškajame vertime – Šventosios Jėzaus Teresės Avilietės „Vidinės pilies buveinės“)

Ši knyga pirmą kartą buvo išversta irgi iš vokiečių kalbos XX amžiaus viduryje sesers Onos Galdikaitės ir platinta kaip savilaidos leidinys. 2008-aisiais ji išleista pavadinimu „Sielos pilis“, o 2014 metais leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ ją išleido taip pavadintą – „Šventoji Jėzaus Teresė Avilietė. Vidinės pilies buveinės“. Knygą iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė.

Teresė pradėjo rašyti šią knygą vyresniųjų pavesta, mat šie suprato, kad vargu ar pavyks atsiimti Inkvizicijos paimtą „Gyvenimo knygą“. Be to, ir pati Teresė buvo įsitikinusi, kad prabėgus daugeliui metų ji turi kuo papildyti anksčiau rašytąją „Gyvenimo knygą“. Taip atsirado „Vidinė pilis, arba Buveinės“.

„Vidinė pilis“ yra paskutinė ir brandžiausia šventosios Jėzaus Teresės knyga. Nors, kaip ir kitose knygose, Teresė stropiai saugo anonimiškumą, vis dėlto ši knyga atveria visu grožiu išsiskleidusią jos ir Dievo draugystę. Čia Teresė pasakoja apie savo dvasinio gyvenimo patirtį, suskirstydama ją į septynis etapus, ir drauge atidaro duris skaitytojui, paaiškindama, patardama ir drąsindama jį keliauti jo paties dvasinę kelionę. „Gyvenimo knygoje“ Teresė pasakojo apie savo draugystės su Dievu pradžią, apie savo silpnumą, neištikimybę, apie tai, kaip Dievas jos ilgai laukė, o šioje knygoje ji trokšta parodyti, ką Dievas nuveikė jos sieloje, kur ją atvedė ši, prieš daug metų prasidėjusi, kelionė. Teresė patyrė mistines dvasinių sužadėtuvių ir dvasinės santuokos malones, t. y. giliausią vienybę su Dievu.

Knygą Teresė pradėjo rašyti 1577-ųjų birželį, o baigė tų pačių metų lapkritį. Visai knygai parašyti Teresė skyrė tik apie du mėnesius (nors rašymą teko pertraukti dėl vienuolynų steigimų). Šios knygos ji niekuomet neperrašė.

Tad kas yra ši pilis ir jos buveines? Paklausykime Teresės: „Mūsų siela yra tarsi pilis, visa iš deimanto ar labai skaidraus krištolo, kurioje yra daug kambarių, kaip kad danguje yra daug buveinių. (...) Koks, jūsų manymu, turi būti tas kambarys, kuriame džiaugiasi toks galingas, išmintingas, toks tyras ir visokiausių gėrybių kupinas Karalius? (...) Kad suprastume [sielos] kilnumą ir grožį, pakaks Jo Didenybės žodžio, kad ją sukūrė pagal savo paveikslą“ (1B 1, 1).

Vartai, pro kuriuos įeiname į šią pilį, yra malda, kurią Teresė supranta kaip draugystę su Dievu. Draugystė šiame jos aprašytame vyksme tampa vis gilesnė ir intymesnė, kol pasiekiama vienybė.

Ir dar. Pastebėkime, kad Teresė rašo ne „Pirmoji buveinė“, „Antroji buveinė“ ir t. t., bet „Buveinės“: Pirmosios buveinės, antrosios, šeštosios... Buveinės – tai skirtingi meilės, vienybės su Kristumi laipsniai. Ji rašo: „Minimos tik septynios buveinės, tačiau kiekvienoje tokių yra daugybė: apačioj ir viršuj, ir šonuose, su gražiais sodais, fontanais, labirintais...“ Buveinių yra be galo daug. Teresė kviečia mus išplėsti savo žvilgsnį ir širdį, nežvelgti į savo sielą, kaip į kažką vargano ir menko, pabrėždama, kad šioje didingoje pilyje yra ne kelios buveinės, bet milijonas! Pilyje gyvename ne iš eilės eidami iš vienos buveinės į kitą, bet keliaujame po įvairius kambarius. Žinoma, ne į visas buveines galime patekti savo pastangomis, ir Teresė įspėja, kad nesibrautume jėga ten, kur tik pats Viešpats gali mus nuvesti. Jis yra mūsų vidinės pilies Karalius, todėl autorė nuolat ragina žvelgti į Jį, iš Jo mokytis tikrojo nuolankumo, leistis Jo vedamiems, nes Jis yra ir vienintelis mūsų Kelias pas Tėvą.

Ne visiems Dievas suteikia tokias ypatingas malones, kokiomis apdovanojo šv. Teresę, tačiau visi galime įžengti į savo vidinę pilį, suvokti mūsų, kaip Dievo kūrinių, kilnumą, pamatyti didžius mumyse Jo nuveiktus darbus ir leisti Jam mus vesti į vis stipresnę vienybę su Juo.

Paklausykime Teresės: „Iš tikrųjų, kaip gaila ir gėda, kad dėl savo kaltės nepažįstame savęs ir nežinome, kas esame. (...) Retai susimąstome, kokie turtai glūdi mūsų sieloje, kas yra Tas, kuris joje gyvena ir kokia didelė jos vertė. Todėl taip menkai stengiamės išsaugoti jos grožį (...) Gal Dievas duos ir galėsiu jums padėti šiek tiek suprasti malones, kurias Dievas teikiasi duoti sieloms (...) Jeigu Viešpats jums jų duos, jums bus didelė paguoda ką nors apie jas žinoti; o jei ne, vis tiek galėsite šlovinti didį Jo gerumą“ (1B 1, 2).

„Steigimų knyga“

Lietuvoje ši knyga išleista 2004 metais, pavadinta „Šv. Jėzaus Teresė Avilietė. Vienuolynų steigimas“. Ją iš vokiečių kalbos išvertė irgi sesuo Ona Galdikaitė. Vertimo iš originalo kalbos kol kas neturime.

„Steigimų knyga“ yra paskutinė šv. Jėzaus Teresės knyga. Ji ją rašė nuo 1573 metų, o užbaigė prieš mirtį, 1582 metais. Aišku, rašymą tekdavo pertraukti dėl įvairiausių reikalų, kuriais jai, kai steigėjai, tekdavo rūpintis. Knygą galėtume pavadinti šv. Teresės reformos metraščiu. Tačiau vien tik sausų faktų su datomis knygoje nerasime. Teresė taip rašyti tiesiog nepajėgtų, todėl ši knyga taip pat tampa pokalbiu su seserimis arba Motinos laišku savo dukterims. Ateinančioms basųjų karmelitų ir karmeličių kartoms ji nori palikti liudijimą apie Ordino pradžią, apie sunkumus, su kuriais susidūrė, ir apie tai, kaip pats Dievas globojo ir rūpinosi naujai įsteigtomis bendruomenėmis. Žvelgdama į tai, Teresė gali tik stebėtis Dievo veikimu ir Jį šlovinti: Paklausykime: „Didingi Tavo sprendimai, Viešpatie. Tu žinai, ką darai, o aš nežinau ką sau kalbu, nes nesuvokiami Tavieji darbai ir sprendimai. Būk pagarbintas per amžius, nes turi galią [padaryti] dar daugiau. Be šito, kas gi iš manęs būtų? Kartais galvoju, kad panašias malones teiki Tave mylintiems ir darai jiems tiek gero, duodamas tai, kuo galėtų Tau tarnauti.“

Pirmuosiuose knygos skyriuose papasakojusi apie vienuolyno Medina del Kampe įsteigimą, nuo 4-ojo skyriaus netikėtai įterpia paaiškinimus apie malones, kurias Dievas suteikia šių vienuolynų seserims, duoda keletą praktiškų patarimų priorėms. Vėliau kalba apie maldą, pabrėždama, kad maldos esmė – ne daug mąstyti, bet labai mylėti, o šventumas – ne ypatingos mistinės patirtys, bet dorybės ir konkretūs darbai. Salamankos seserų paprašyta, išsamiai, tarsi gydytoja, aiškina ir apie vadinamąją melancholiją (šiandien sakytume, neurasteniją), galinčią pasitaikyti tarp seserų. Toks kalbėjimas rodo jos ypač artimą santykį su seserimis.

Vėliau, nuo 9-ojo skyriaus, vėl pradeda pasakoti apie vienuolynų steigimus. Knygoje ji papasakoja ir apie pirmojo brolių karmelitų vienuolyno įsteigimą.

Rašydama „Vienuolynų steigimus“ Teresė perteikia ir charizmą, kurią naujai įsteigtos bendruomenės turės saugoti, puoselėti ir nuolat atnaujinti. Ji puikiai suprato, kad anuomet buvo dedami naujo Ordino pamatai. Tad rašė: „Dabar mes pradedame, stenkimės visuomet pradėti, eidami nuo gero prie geresnio“, o „jei kuri [sesuo] pamatytų, kad Ordinas kur nors silpsta, – tesistengia būti tokiu akmeniu, ant kurio pastatas vėl iškiltų, o Viešpats tam padės“.

Knyga perkelia mus į XVI a. Ispaniją, drauge su Terese kvatojamės iš kai kurių nutikimų, žavimės jos išmintimi, paprastumu ir sveiku dvasingumu – gebėjimu visuomet abiem kojom stovėti ant žemės. Apdovanota mistinėmis malonėmis, ji moka išmintingai rūpintis medžiaginiais bendruomenių reikalais, kelionėmis, vienuolynų pastatais, kandidatėmis.

***

Kalbėdama apie šią šv. Jėzaus Teresės knygą noriu paminėti ir 2015 metais išleistą Jūratės Micevičiūtės sudarytą kelionių knygą „Septyniolika Teresės miestų“. Manau, kad ši knyga yra geriausia, ką šiuo metu Lietuvoje turime apie šv. Jėzaus Teresę. Knyga – kelionių vadovas, kuriame rasime ir šv. Teresės biografiją, gyvai papasakotas jos vienuolynų steigimų istorijas, susimąstyti skatinančias dvasines įžvalgas, daug nuotraukų ir išsamių paaiškinimų. Taigi knyga gali būti itin pravarti ir vykstantiems į Ispaniją aplankyti Teresės miestų, ir neturintiems galimybės ten nuvykti, bet norintiems geriau pažinti šv. Jėzaus Teresę.

Paminėsiu ir dar vieną knygelę apie šv. Jėzaus Teresės maldą. Deja, jos tiražas jau baigėsi. Galbūt ateityje ją pakartosime. Tai tėvo karmelito Salvadoro Rosso knygelė „Šventosios Teresės maldos būdas“. Joje labai glaustai išdėstyta šv. Teresės maldos esmė, remiantis pačios Teresės žodžiais, paaiškinta, kas padeda melstis, kokie sunkumai kyla einant maldos keliu, kas yra aktyvusis ir pasyvusis susitelkimas, pateikiama Teresės maldų ir poezijos ištraukų.

****

Apžvelgėme lietuvių kalba išleistas šv. Jėzaus Teresės knygas. Tačiau, neabejoju, pati Teresė labiausiai norėtų, kad ši apžvalga mums būtų ne tik informacija, kurią greitai pamirštame, bet taptų ir paskata puoselėti draugystę su Dievu ir eiti maldos keliu. Baigdama dėkoju už tai, kad buvome drauge ir atsisveikinu šv. Jėzaus Teresės žodžiais: „Dažnai stebėjausi didžiu Dievo gerumu, o mano siela gėrėjosi regėdama nepaprastą Jo didingumą ir gailestingumą. Už viską Jis tebūnie pašlovintas! Aiškiai supratau, kad jau šiame gyvenime Jis nepaliko be atlygio nė vieno gero mano troškimo. Kad ir kokie netobuli buvo mano darbai, Viešpats juos taisė, tobulino ir suteikdavo jiems vertę, o blogybes ir nuodėmes tuoj pat paslėpdavo. Jo Didenybė net leidžia, kad aptemtų šias klaidas mačiusiųjų žvilgsnis, ir ištrina jas iš jų atminties. Viešpats paauksuoja kaltes; leidžia suspindėti dorybei, kurią pats kone jėga manyje įdiegia“ (G 4, 10).

Pamaldų tvarka

07.30 val. Rytmetinė

8.05 val. Tercija

8.15 val. Šv. Mišios
(Šv. Mišių laikas gali būti keičiamas, kiekvienos dienos šv. Mišių laiką galite rasti skiltyje – Kalendorius)

12.45 val. Dieninė

14.30 val. Nona

17.20 val. Vakarinė 

20.30 val. Naktinė ir Aušrinė

Kalendorius