Birželio 7–10 d. Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mylėtojai rinkosi į išsamios jos laiškų rinktinės „Milžino žingsniais“ sutiktuves.

Su pirmą kartą lietuvių kalba pasirodžiusiais Teresėlės laiškais susirinkusiuosius nuodugniai supažindino svečias iš Prancūzijos tėvas Philippe Hugele OCD, keliolika metų gyvenęs Lizjė karmelitų bendruomenėje, tyrinėjęs šventosios palikimą. Beje, jis parašė pratarmę lietuviškajam Teresėlės laiškų leidimui. Knygos vertėja sesuo Barbora papasakojo, kokius sunkumus teko įveikti verčiant laiškus iš prancūzų kalbos. Sesuo Laima OCD pristatė seserų karmeličių išleistas knygas. Renginio svečius kalbino knygos redaktorė Asta Petraitytė. Klaipėdoje susirinkusiuosius į bendrą giesmę įtraukė Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios choro „Schola Cantorum de Regina Pacis“ choristai (vadovas Vidmantas Budreckis). Teresėlės relikvijų viešnagę priminė režisierės Dalios Kanclerytės filmo „Rožių lietus“ ištrauka. Panevėžyje mintimis apie šv. Teresėlę pasidalijo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Vilniuje – kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė Lietuvos tikintiesiems jau pažįstama iš „Vienos sielos istorijos“, „Paskutinių pokalbių“ ir vyskupo Guy Gaucher parašytos biografijos. Tačiau laiškai naujomis spalvomis papildo šventosios portretą, atskleidžia naujų jos bei Martenų šeimos gyvenimo, tarpusavio santykių detalių. Pasak tėvo Philippe Hugele, Teresėlės laiškai apima beveik visą jos gyvenimą – pirmąjį laišką ji parašė būdama ketverių metų mergytė, paskutinį – maždaug mėnuo iki mirties, – todėl jie mums atskleidžia jos tikėjimo brendimą, parodo, kaip ji milžino žingsniais bėga šventumo keliu. Paskutiniai Teresės laiškai dėl savo brandumo lygintini su prinokusiomis pjūčiai javų varpomis. O tarp pirmojo ir paskutinio laiško telpa visas nepaprastai turtingas, gilus ir paslėptas Teresės gyvenimas.

Iš Teresėlės laiškų matyti, kad jai patiko rašyti. Ji rašė išmoningai, netgi su literatūriniu polėkiu. Be to, skaitydami jos laiškus, turime atsižvelgti, kad jie rašyti XIX amžiaus pabaigoje, kai bendrauti laiškais buvo įprasta ir kai netgi paštas veikė jei ne geriau, tai bent ne prasčiau nei šiandien, – aiškino tėvas Philippe. Teresė rašė laiškus ne tik pasaulyje gyvenantiems šeimos nariams ir giminaičiams, bet ir keitėsi laiškeliais bei rašteliais su seserimis karmelitėmis. Tais laikais visus laiškus paprastai pirma perskaitydavo vienuolyno vyresnioji. Tad stebina Teresėlės brandumas ir laisvumas. Skaitant jos laiškus neatrodo, kad ją toks laiškų patikrinimas būtų suvaržęs, trukdęs papasakoti tai, ką ji norėjo.

Kūdikėlio Jėzaus Teresės laiškuose gausu įvairiausių vaizdinių. Kai kuriuos ji pati sugalvojo, kitus pasiskolino iš skaitytų knygų, dar kitus – iš Šventojo Rašto. Pasak tėvo Philippe, Teresei buvo itin svarbus Dievo žodis. Jį cituoti, parafrazuoti Teresėlė pradėjo tik įstojusi į Karmelį. Jos laiškai tiesiog prisodrinti Dievo žodžio. Tad iš laiškų šventoji mums atsiskleidžia ir kaip karmelitė, vykdanti savo pašaukimą, – dieną naktį mąstanti Viešpaties Įstatymą, t. y. Dievo žodį, ir juo gyvenanti.

Be kitų temų, tėvas Philippe papasakojo apie Teresėlės santykius su Lizjė karmeličių vienuolyno vyresniąja motina Marija de Gonzaga, susirašinėjimą su misionieriais, aptarė teresiškąją askezę, atsidavimą Gailestingajai Meilei, Karmelio atnaujintojų – šv. Kryžiaus Jono ir šv. Jėzaus Teresės – įtaką jai.

Vilniuje paklaustas, ar šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mokymą apie gailestingąją Dievo meilę ir šv. Faustinos žinią apie Dievo gailestingumą galima tapatinti, svečias basasis karmelitas atsakė, kad šios dvi charizmos jokiu būdu nesuplaktinos į vieną, nes yra skirtingos. Tėvas Philippe atkreipė dėmesį, kad popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Teresėlę Bažnyčios mokytoja ir nusakydamas jos mokymo ir misijos esmę, nė karto nepavartojo žodžio „gailestingumas“, esminio, skelbiant seserį Faustiną šventąja.

Teresėlės laiškų vertėja sesuo Barbora papasakojo, kad verčiant šventosios laiškus buvo labai svarbu atrasti „deramą toną“, perteikiantį jos jausmingą stilių, bet jo „nenusaldinantį“. Pasak vertėjos, Teresės laiškus versti buvo nelengva – juose labai daug simbolių, nutylėjimų, „paslėptų prasmių“, kurias neretai gana sunku perteikti lietuvių kalba. Mat Teresėlė rašė gerai pažįstamiems žmonėms, dažniausiai paskubomis, tad neretai būdavo priversta nutraukti savo mintį arba ją trumpinti, kliautis adresato supratingumu. Po kiekvieno laiško einančios išnašos ne apsunkina tekstą, bet, padeda jį suprasti, atskleidžia daugybę Teresėlės gyvenamosios aplinkos detalių.

Sesuo Laima OCD papasakojo, jog seserims karmelitėms mintis leisti Karmelio šventųjų knygas kilo iš troškimo dalytis karmelitiškojo dvasingumo lobiais. „Tai mūsų apaštalavimo būdas“, – sakė ji, pabrėždama, kad žmonės pernelyg dažnai dvasiniame gyvenime ieško ypatingų potyrių, regėjimų, apreiškimų, kai derėtų remtis patikima dvasine patirtimi, ieškoti tiesos. Tą patikimą dvasinę patirtį ir siūlo Karmelio šventųjų raštai.

Sesuo Laima OCD pristatė kitas bendruomenės išleistas knygas: albumą „Malonių lietaus nuplauti“, pasakojantį apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų viešnagę Lietuvoje. Šiame albume – popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis laiškas Divini Amoris Scientia, parašytas skelbiant Teresę Bažnyčios mokytoja, ir jo ta proga sakyta homilija, taip pat straipsniai apie šventosios gyvenimą ir dvasingumą, daug autentiškų Teresėlės ir jos aplinkos nuotraukų.

Švenčiant šv. Jėzaus Teresės 500 metų gimimo jubiliejų, seserys karmelitės išleido tėvo Salvador Ros OCD knygelę „Šventosios Teresės maldos būdas“. Joje glaustai išdėstoma šv. Teresės maldos esmė.

Taip pat išleistas šv. Jėzaus Teresės „Tobulumo kelias“ – jame Teresė aiškina „Tėve mūsų“ maldą ir plačiai kalba apie maldai reikalingas sąlygas, arba dorybes: meilę, atsižadėjimą, nuolankumą.

Pernai buvo išleisti ir šv. Kryžiaus Jono „Šviesos ir meilės posakiai“ – nedidelis šventojo klausytojų bei skaitytojų užrašytų jo minčių ir pamokymų rinkinys.