Brangios Seserys Karmelitės, brangūs broliai Kristuje,
Šiandien, šiame karmeličių vienuolyne, susirinkome paminėti Šventosios Motinos Teresės penkių šimtų metų nuo jos gimimo minėjimo užbaigimą.
Šiuos jubiliejinius Teresės metus pradėjome ir šiandieną užbaigiame tais pačiais Šventojo Tėvo Popiežiaus Pranciškaus žodžiais: dabar yra metas keliauti, eiti džiaugsmo, maldos, brolybės ir mums duoto malonės laiko keliu! Eikime per gyvenimą įsikibę šventajai Teresei į ranką. Jos žingsniai visuomet veda pas Jėzų.
Kartu su Terese ėjome per šiuos metus žvelgdami į Dievą: vien Dievo gana!
Šių Jubiliejinių Metų minėjimas iš tiesų buvo labai svarbus momentas visai Bažnyčiai, o ypač Karmelitams. Tiek prisimenant Šventosios Motinos asmenybę, tiek minint jos liudijimą bei peržvelgiant jos paliktos žinios aktualumą.
Karmelitų šeima, ištikimai sekdama Šventosios Teresės mokymu, ir dabar turi ką pasakyti pasauliui, ypač šiuo metu, kai iškyla naujosios evangelizacijos poreikis.
Galiausiai galime teigti, jog tai, ką padarė Šventoji Teresė, nebuvo kas kita, kaip tik įgyvendinimas tikros naujosios savojo laikmečio evangelizacijos.
Šventoji Jėzaus Teresė yra iš tų šventųjų, kurie padarė didžiausią įtaką Bažnyčios ir dvasingumo istorijoje. Ji yra amžininkė to laikmečio, kuomet vienoje pačių didžiausių istorijos krizių iš pačios Bažnyčios vidaus malonė iškelia neįkainojamus šventumo vaisius. Vien tik žvelgdami į Ispaniją, matome asmenybes su tokiomis skirtingomis charizmomis kaip Šventasis Ignacas Lojola, Šventasis Kryžiaus Jonas, Šventasis Pranciškus Ksaveras, Šventasis Petras iš Alkantaros, Šventasis Jonas iš Avilos, Šventasis Tomas iš Villanueva... ir dar galėtume tęsti šį sąrašą.
Jeigu pažvelgsime taip pat ir į kitas to meto Europos tautas, matysime tą patį fenomeną. Italijoje užtenka paminėti vien Šventojo Pilypo Nerio ir Šventojo Karlo Boromėjaus vardus.
O jeigu įsidrąsinę žvelgsime plačiau į amžių bėgyje kitas Bažnyčią ištikusias didžiąsias krizes, prieisime išvadą, kad pačiose baisiausiose krizėse, išprovokuotose iš išorės arba kilusiose dėl vidinio silpnumo, Bažnyčia sugeba išeiti apvalyta dėka tikro šventumo protrūkių. Taip buvo ir mums tai yra iššūkis, ypač šiuo epochų pasikeitimo laiku, apie kurį Šventasis Tėvas Jonas Pauliaus II sakė: „tyli Vakarų apostazė“.
Istorinėse XVI–ojo amžiaus aplinkybėse, Teresei de Cepeda y Ahumada Dievas davė misiją, kuriai ji aistringai paskyrė visą savo gyvenimą. Ir, savaime suprantama, Basųjų Karmelitų šventosios Įkūrėjos mokymas ir darbai vertingi iki dabar, nuo tos epochos, kurioje gyveno.
Nuo senų laikų tiek išmintingųjų, tiek paprastų tikinčiųjų ji buvo vadinta „Daktare mistike“, šį titulą Palaimintasis Popiežius Paulius VI panoro padaryti oficialiu, 1970-aisiais paskelbdamas ją „Bažnyčios Daktare“.
Šventosios Teresės pavyzdys turėtų mums padėti ryžtingam postūmiui naujajai evangelizacijai, nes pasauliui reikia reformos, nes mums reikia atsivertimo, nes turime perduoti savąją patirtį kitiems, kuri perkeistų ir būtume išgelbėti.
Šių Šventųjų Teresės metų minėjimo pabaigoje, mąstydami apie šventosios Teresės asmenybę galime prisiminti, atrasti ir peržvelgti daugybę svarbių šiandienos pasauliui dalykų, kurių Šventoji Motina mus moko:
– Į pirmąją vietą šventoji Teresė vėl iškelia didžiulę aktualią kontempliatyvaus gyvenimo vertę.
Kontempliacija yra tai, kas padarė Teresę stipria ir ryžtinga, ir tebeteikia pašvęstosioms moterims stiprybės ir ryžto, jos tampa dvasinėmis moterimis, kontempliacija maitina ir palaiko jų gyvenimą tikėjime ir pasišventime Viešpačiui ir tampa pajėgios istoriją padaryti vaisinga Viešpaties šlovinimu ir nuolatiniu užtarimu. Kontempliatyvus klauzūros vienuolių gyvenimas yra neužgesinamai liepsnojantis deglas, kuris apšviečia tuos, kurie gyvename išorėje, kasdienių veiklų ritmu, streso ir skubėjimo apsuptyje. Kontempliatyvus gyvenimas ir klauzūriniai vienuolynai yra būtini Bažnyčiai ir pasauliui. Brangios seserys, jūs esate nuolatinis kvietimas, kuris yra iššūkis moderniam pasauliui, priimti Dievą į jų gyvenimą, nes tik iš Jo ir su Juo žmogus gali atrasti prasmę giliausiuose klausimuose.
Viskas yra persmelkta Kristaus meilės. Viena iš kylančių charakteristikų, kurią randame skaitydami jos raštus, yra nuolatinis kreipimas į Jėzų Kristų, Dievą, tapusį žmogumi, kurio šventa žmogystė yra jos nepailstamos kontempliacijos ir meilės objektas, netgi pačiuose aukščiausiuose dvasinio gyvenimo laipsniuose. Viskas šventojoje Teresėje yra šios kontempliacijos pasekmė; netgi jos kalba apie tą patį Trejybinį slėpinį, į kurį vartai yra Išganytojo žmogystė. Visuose jos raštuose visa turi Kristaus Sužadėtinio gaivą, mirusio ir prisikėlusio, neišsenkančio šaltinio, maitinančio jos nepaaiškinamą energiją.
– Be to, Teresė mus moko ir mums primena būtinybę taip pat būti ištikimiems mūsų asmeniniam pašaukimui Bažnyčioje, pašaukimui besiremiančiam ir skatinančiam veikti iš meilės Kristui ir Jo Bažnyčiai.
Aistringa meilė Jėzui Kristui neatskiriamai sujungta su meile Bažnyčiai.
Šventoji Teresė gyvena perversmo laikais, kurie kyla dėl vidinės Bažnyčios reformos būtinybės ir vientiso Kristaus mistinio kūno suplėšymo, kilusio iš Protestantų Reformos. Todėl kviečia savo seseris nepaliaujamai maldai ir jų gyvenimo aukai už Kristaus Sužadėtinę Bažnyčią: „Palaiminti gyvenimai, kurie save išeikvos dėl šio tikslo“, - taip sakė Gyvenimo knygoje (40,15).
Meilė Bažnyčiai buvo pagrindinė priežastis kodėl ji reformavo Karmelį. Hierarchinės Bažnyčios Magisteriumas jai buvo tvirtas vadovas kuriuo ji grindė visus savo žodžius ir visus savo užrašus, kurie buvo persmelkti paklusnumo.
Labai gerai žinome, su kokiu įsipareigojimu ir jausmais šventoji Teresė stebėjo iš savo karmelitiškos dykumos Amerikos evangelizavimo misiją, ir kaip pasitikėjo bei dvasine bendryste dalyvavo kartu su visomis savo dukterims jų misijoje.
Gyventi Bažnyčiai, melstis už jos hierarchiją ir aukoti meilės darbus dėl mistinio Kristaus Kūno reikmių – tai visada buvo jos idealas, kurį kėlė ir savo seserims: „Jeigu jūsų maldos, troškimai, disciplina, pasninkai nebus nukreipti į tai, apie ką jums kalbėjau, prisiminkite, kad jūs nevykdote ir neinate to tikslo link, kuriam čia esate Viešpaties surinktos“ (Tobulumo kelias 3,10).
Kas nori sekti Kristumi, turi išeiti pats iš savęs, palikti savus pomėgius tam, kad būtų atviras šventajai Dievo valiai, kurios dėka auga šventoji Bažnyčia. Štai ką apie tai sako „Vidinės pilies buveinėse“: „Meilė tai nereiškia patirti patį didžiausią malonumą, bet tai didis pasiryžimas norėti patikti Dievui kiekviename dalyke ir kaip įmanoma ieškoti neįžeisti Jo, ir melstis, kad vis labiau didėtų Jo Sūnaus garbė ir šlovė, ir augtų katalikų Bažnyčia“ (IV,1,7).
Savo gyvenimo pabaigoje sunkiai sirgdama ji mėgo kartoti: „Pagaliau, Viešpatie, aš esu Bažnyčios duktė“.
- Pratęsdama tą pačią mintį šventoji Teresė mums primena būtinybę būti tikrais mokiniais, kurie seka Viešpatį iš arti, išpildydami Dievo mums duotus planus, bei būtinybę būti misionieriais, apaštalais ir Kristaus išganančios žinios nešėjais kitiems taip, kaip tai darė ji pati. Tikėjimas yra lobis, kurį Viešpats mums davė, bet tai nėra lobis vien tik mums, turime perduoti jį kitiems taip, kad ir jie galėtų su mumis patirti tikėjimo džiaugsmą ir laimę.
- Tačiau visų pirmiausia ji primena mums maldos būtinybę. Anot jos, vien tik iš maldos turėsime jėgų būti drąsiais mūsų tikėjimo liudytojais pasaulyje, tik per maldą galėsime atrasti teisingą evangelizacijos būdą, kurio reikia pasauliui, ir vien tik maldoje ir su malda pajėgsime tai įvykdyti.
Jeigu meilė Bažnyčiai yra meilės Jėzui Kristui esminė pasekmė, tai malda yra slaptingas šaltinis, iš kurio ši meilė semia visą savo jėgą ir gyvybingumą.
Šventoji Teresė per savo pačios patirtį suvokia, jog maldos kelias yra pilnas sunkumų. Tačiau malda jai yra meilė, tai yra mylėti, tai yra draugystės ryšys, tai yra išlikti ištikimu ieškojimuose, norėti likti maldoje netgi tada, kai mūsų protas tam nepadeda: „Kad ir kokia silpna būtų vidinė malda, Viešpats aukštai ją vertina“. (Vidinės pilies buveinės II, 1.3). „Noriu tik paskatinti jus budėti, nes pažanga šiame kelyje ir patekimas į trokštamą buveinę priklauso ne nuo to, kad mes daug mąstome, bet nuo to, kiek mylime, todėl darykite viską, kas skatintų jūsų meilę“. (Vidinės pilies buveinės IV, 1.7).
Kontempliatyvi malda yra meilės pratyba, kurioje laikas teka Dievo meilės artumoje ir sustoja visų pirma Dievo karalystėje; malda mus skatina atsiliepti į artimo poreikius tuomet, jei per daug nesirūpiname savimi pačiais ir tuo pačiu neatsiribojame nuo šio laikinojo gyvenimo tikrovės. Kaip mums primena Šventoji Teresė: „kuo didesnė pažanga maldoje ir kuo daugiau mūsų Viešpaties malonių, tuo labiau atsiliepiama į artimo poreikius, ypač sielos poreikius, kad regis tam, kad išvaduotų vieną sielą iš mirtinos nuodėmės, yra pasiruošusi daugybę kartų už ją numirti“. („Apie Dievo meilę“ 7.8).
Dabar galime tik dėkoti Dievui už šventąją Teresę, už jos, kaip tikinčiosios ir pašvęstosios liudijimą, už jos pastangas vykdyti Dievo planus.
Prašykime Viešpatį pagalbos sekti jos pavyzdžiu įsipareigojimuose, jos drąsa, jos uoliu darbu Viešpaties vynuogyne, ir jos maldingumo dvasia.
Brangios seserys Karmelitės: Karmelitiškojo gyvenimo esmė yra paslėpta nuo pasaulio ir nuo mūsų pačių akių, nes kalbame apie asmeninę meilės istoriją, kurią žino tik Kristus, Sužadėtinis ir patikėtinis, kuriam nieko nėra paslėpta. Jis laukia sėjos iš meilės, kuri duos vaisių slaptoje.
Užduotis yra sunki, todėl žinome, kad kova dėl Dievo karalystės nesiliaus niekada. Tai labai gerai matome šiandien, augant neo-pagoniškam mentalitetui ir bet kokios krikščioniškos kultūros ir katalikybės sistemingai griovimo kampanijai, kuri leidžia įstatymus priešiškus dieviškam ir prigimties įstatymui, pastoviai skleidžia negatyvias ir priešiškas žinias socialinių komunikacijų priemonėmis.
Brangios Seserys, Bažnyčia daug tikisi iš tylios meilės istorijos, kurią kiekviena iš jūsų su Kristumi rašote įprastų kiekvienos dienos reikalų apsuptyje.
Melskime Viešpatį, per Mergelės Marijos, Karmelio Karalienės užtarimą, kad padėtų mums išmokti keliauti pakeliant mūsų gyvenimo sunkumus, ir kad pajėgtume kovoti su visu tuo, kas žemina ir griauna žmogiškąją brolystę, socialinę harmoniją ir taiką.