• Simple Item 8
  • Simple Item 1
  • Simple Item 5
  • Simple Item 2
  • Simple Item 7
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

„Visos, kurios vilkime šį šventą Karmelio abitą, esame pašauktos maldai ir kontempliacijai (tokia buvo mūsų Ordino pradžia, iš šios giminės esame kilusios, iš tų šventųjų mūsų Karmelio kalno Tėvų, kurie tokioje vienatvėje ir taip paniekinę pasaulį ieškojo šio lobio, šio brangaus perlo…)“ (Šv. Jėzaus Teresė. Vidinė pilis 5.1.2).

Nedidukas Karmelio kalnas, esantis aukščiau Haifos, žvelgia į Viduržemio jūrą. Nuo jo iki Nazareto Šventojoje Žemėje yra maždaug apie 21 kilometras. Visiškai nestebina, kad šis kalnas minimas Šventajame Rašte, nes jis ypač susijęs su pranašu Eliju. Jį Rytų vienuoliai labai gerbia ir laiko vienuolinio gyvenimo įkvėpėju ir įkūnytoju.

Būtent su šiuo kalnu nuo XII a. pabaigos siejama šiandieninio Karmelitų ordino pradžia. Grupė piligrimų ir buvusių kryžiuočių iš Vakarų atsisakė šventų kelionių ir karo žygių dėl atsiskyrėliško maldos gyvenimo, paaukoto Dievui. Tokia gyvensena jiems atrodė daug geresnė, mat ja buvo siekiama atrasti ne šventąsias vietas, bet patį Šventąjį ir apginti Jo šventąją Bažnyčią. Atsiskyrėliai įsikūrė Karmelio kalno šlaituose, netoli Elijo šaltinio. Kiekvienas gyveno savo ereme – atsiskyrėlio oloje ir visa grupė kartu siekė vieno bendro tikslo.

Apie 1208 m. broliai suprato, kad jiems reikia specialios gyvenimo regulos, pagrindžiančios jų kasdienybę. Jie kreipėsi į šv. Albertą, Jeruzalės patriarchą, labiau patyrusį šiuose reikaluose. Šventojo Alberto regula tapo karmelitiškojo gyvenimo būdo ištakomis. Ją pripažino šv. Jėzaus Teresė ir pripažįsta visi karmelitai iki šių dienų.

Eremitai pastatė koplyčią ir paskyrė ją Mergelei Marijai. Nuo tada Ordinas tapo žinomas kaip Švenčiausiosios Karmelio kalno Mergelės Marijos brolių ordinas.

Šv. Alberto regula per šimtmečius mažai tepasikeitė, išskyrus 1247 m. popiežiaus Inocento IV padarytus nežymius pakeitimus, būtinus dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Eremitai buvo priversti palikti Karmelio kalną ir bėgti į Vakarus. Jie priderino savo gyvenseną prie naujų vietų ir aplinkybių – likdami ištikimi eremitų idealui, tapo vienu iš elgetaujančių ordinų, kaip pranciškonai ar dominikonai. Šiek tiek pakeitus regulą prasidėjo svarbus raidos etapas: imta steigti naujus vienuolynus miestuose ir didesnėse gyvenvietėse. Viename name gyvendavo visa bendruomenė, broliai apaštalaudavo pamokslaudami. Ordine buvo ir stipri opozicija, prieštaravusi įsitraukimui į apaštalavimą. Ji pasitarnavo primindama broliams, kad jų gyvenime pirmenybė turi būti teikiama maldai.

Ordinas išplito Europoje. 1452 m. Ordino generolas Jonas Soretto įsteigė Antrąjį Karmelio ordiną – seserų šaką. Įsikūnijimo vienuolynas buvo vienas iš dviejų pirmųjų seserų vienuolynų Ispanijoje. Jis susikūrė iš grupės pamaldžių moterų Aviloje, šv. Teresės gimtinėje. Ji pati įstojo į bendruomenę 1535 m., būdama dvidešimtmetė, ir jautėsi čia labai laiminga atradusi savo pašaukimą. Tačiau ji nebuvo akla ir matė daugybę problemų tokioje didelėje (daugiau negu 140 seserų) bendruomenėje. Pagal gyvenimo būdą tarp seserų buvo didelė nelygybė. Kai kurios iš jų gyveno prabangiuose butuose ir turėjo tarnų, kitos gyveno skurdžiai, retai matydavosi su draugais ar giminėmis, galėjusiais palengvinti vienuolyne patiriamą alkį ir skurdą. Dėl tokios nelygybės labiausiai nukentėjo bendruomenės dvasinis ir religinis gyvenimas.

Ispanijoje vyko stiprios ir labai reikalingos reformos. Deja, dėl istorinių aplinkybių daugelio žmonių gyvenimas itin pasunkėjo. Juodajai mirčiai – marui naikinant Europą, daugybei vienuolių teko apleisti bendruomeninį gyvenimą, savo regulą ir konstituciją. Šv. Teresės laikais jos šalyje buvo reformuota daug vienuolinių ordinų, bet šios reformos nepasiekė nei jos bendruomenės, nei jos Ordino.

Gilėjant Teresės dvasiniam gyvenimui, apie ją ėmė burtis tie žmonės, kurie ilgėjosi stipresnio maldos gyvenimo. Viena iš jų, Teresės giminaitė, mažoje, bet karštoje Įsikūnijimo vienuolyno grupėje atvirai prabilo apie reformos galimybę. Šis pasiūlymas dar sustiprino Teresės galvoje jau anksčiau susiformavusią mintį. Po ilgų dvasinių ieškojimų, malonės raginimų ir paties Jėzaus vidinių įtikinėjimų Teresė apsisprendė įsteigti neturtingą, mažą, griežtai uždarą bendruomenę, kuri būtų atsidėjusi maldai tikrai kontempliatyvioje aplinkoje. Sumanymas buvo įgyvendintas nepaisant įvairiausių sunkumų ir išbandymų. Bet kai Teresė buvo pašaukta steigti daugiau vienuolynų, ištirpo jos pačios ramus vienuolinis gyvenimas. Steigti vienuolynus ją paragino Ordino generolas, didus ir šventas žmogus, labai džiaugęsis viskuo, ką jai pavyko pasiekti. Pradėjus steigti vienuolynus Teresės gyvenimas iš esmės tapo keliavimu be atvangos, nuolatiniais kentėjimais, planavimu, derybomis su karaliais, prelatais, darbininkais, pirkliais, teologais ir kunigais, kad jai patartų, studentais ir paprasta liaudimi. Teresė labai greitai patyrė didžiulį gėrį, nes padaugėjo seserų (buvo įsteigta 17 vienuolynų) ir Bažnyčia, padedama šv. Kryžiaus Jono, vieno didžiausių Bažnyčios sūnų, pradėjo reformuoti vyriškąją Karmelio šaką.

Teresei sutikus kunigą misionierių, grįžusį iš neseniai atrastos Amerikos, jos malda už seseris įgavo neabejotiną apaštališką matmenį. Malda – tai tarnystė Bažnyčiai, palaikant vadovus, teologus, kunigus ir pamokslininkus, misionierius ir nesuskaitomą daugybę sielų, kurioms jie tarnavo. Teresė aktyviai skatino brolius kurtis misijų žemėse.

Pačios Teresės malda dėl veiklaus gyvenimo nė kiek nenukentėjo, bet gilėjo, kol ji pasiekė šiame gyvenime labai retą šventumo laipsnį.

Teresės pradėtas darbas nesibaigė jos mirtimi 1582 m. Keletas jos seserų įsikūrė Prancūzijoje, Šiaurės Vakarų Europoje, ir taip Ordinas toliau plėtėsi. Šiandien visame pasaulyje yra apie 4 tūkstančius brolių ir 10 tūkstančių seserų. Ir, žinoma, daug Basųjų karmelitų pasauliečių ordino narių, savo buvimu ir malda nešančių Jėzaus meilę į dažnai sekuliarią savo aplinką.

Ir toliau steigiami nauji vienuolynai. Mūsų Karmelis Lietuvoje yra vienas iš naujai įsteigtųjų – 1994 metais. Mes, Teresės dvasinės seserys, XXI amžiuje gyvename pagal Regulą ir Teresės atliktą reformą, siekdamos to paties tikslo – atsiduoti Dievui per maldą ir taip tarnauti šalia mūsų esantiems žmonėms.

 

paard1

la fonte di elia

early carm chapel1

El Monte Carmelo

istorija

foundations

z 09