• Simple Item 2
  • Simple Item 5
  • Simple Item 1
  • Simple Item 8
  • Simple Item 7
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Kr.Jonas 1

Basųjų Karmelitų ordino įkūrėjas, Bažnyčios Mokytojas

1542 m. Fontiveras / Ispanija–1591 12 14 Ubeda

Jonas de Jepesas (Juan de Yepes) gimė 1542 m. Fontivere, nedideliame senosios Kastilijos kaimelyje, Avilos provincijoje, audėjų Gundisalvo Jepeso (Gonzalo de Yepes) ir Kotrynos Alvares (Catalina Alvarez) šeimoje, ir turėjo dar du vyresniuosius brolius: Pranciškų (Francisco) ir Liudviką (Luis). Tėvas mirė nuo sunkios ligos, kai Jonui tebuvo pustrečių metų, o netrukus po to – ir brolis Liudvikas. Motinai teko vienai rūpintis vaikų išlaikymu. Kad gautų darbo, jai dažnai tekdavo keisti gyvenamąją vietą, tad mažasis Jonas labai greit pažino skaudų vargą ir neturtą.

1548–1551 m. šeima praleido Arevalo mieste, o 1551 m. persikėlė į Medina del Kampą Valjadolido provincijoje, kur išgyveno trylika metų (1551–1564). Tai ilgiausias Jono gyvenimo vienoje vietoje laikotarpis. Šiais lemtingais metais išryškėja trys jo asmenybės bruožai: pamaldumas, patarnaujant bažnyčioje kaip akolitui; meilė ligoniams, prašant išmaldos ir padedant ligoninėje; polinkis į humanitarines studijas, ketverius metus mokantis jėzuitų kolegijoje (1559–1563).

Nors su jėzuitais Joną siejo bičiuliškas ryšys, būdamas 21-erių, 1563 metais, jis įstojo į karmelitų vienuolyną Medina del Kampe ir gavo šventojo Motiejaus Jono vardą. Karmelis traukė jį kontempliatyvia dvasia ir marijiškojo pamaldumo puoselėjimu. Po amžinųjų įžadų vyresnieji, pastebėję išskirtinius Jono gabumus, išsiunčia jį į Salamankos universitetą studijuoti teologijos ir filosofijos. Čia Jonas įgyja solidų tomistinės scholastinės teologijos išsilavinimą, atsispindintį jo raštuose. Jonas ypač brangino Bibliją, ilgas jos ištraukas galėjo cituoti mintinai. Jo raštuose aptinkama maždaug 1500 Šventojo Rašto citatų. Sužavėtas Bažnyčios Tėvų, jis mielai cituoja šv. Augustiną ir šv. Tomą.

1567 m. Jonas įšventinamas kunigu. Jo netenkina aplinka ir gyvenimo būdas, tad ketina pereiti pas kartūzus. Tų pačių metų vasarą išvyksta į Mediną aukoti pirmųjų Mišių ir ten susitinka šv. Teresę, steigiančią antrą vienuolyną. Ji pasikviečia jį, išdėsto savo planus ir prašo prisidėti prie Karmelitų ordino reformavimo. Jonas priima kvietimą ir, kol Teresė dirba parengiamuosius darbus, baigia paskutinius teologijos studijų metus Salamankoje.

1568 m. lapkričio 28 d. Jonas drauge su kitais dviem broliais pradeda teresiškosios reformos gyvenimą – intensyvios maldos ir atgailos gyvenimą, derinamą su saikinga apaštalavimo veikla kaimyniniuose miesteliuose. Kaip naujos pradžios ženklą Jonas pakeičia savo vardą: nuo šiol jis – brolis Kryžiaus Jonas.

Nuo 1569 iki 1571 metų jis – novicijų mokytojas Duruele ir Mansera de Abache. 1571 m. Alkala de Enarese, pirmųjų kontempliatyviųjų karmelitų kolegijoje, Jonas eina rektoriaus pareigas.

1572 m Teresė pasikviečia jį į Avilą, į Įsikūnijimo vienuolyną. Būdamas seserų dvasios tėvas, penkerius metus gyvena šalia klauzūros esančiame mažame namelyje. Bręsta jo patirtis ir stilius. Šiuo laikotarpiu Jonas nupiešė garsųjį Nukryžiuotojo paveikslėlį, išlikusį iki mūsų dienų ir saugomą Avilos vienuolyne.

1577 m. naktį iš gruodžio 2-osios į 3-ąją Jonas pagrobiamas senosios karmelitų atšakos brolių iš savo namelio Aviloje, nugabenamas į Toledą ir teisiamas kaip maištininkas dėl jurisdikcijos konfliktų tarp Ordino ir reformuotosios atšakos. Įkalinamas ankštoje vienutėje. Šie devyni mėnesiai iki 1578 m. rugpjūčio padarė didžiulę įtaką jo žmogiškajai, mistinei ir literatūrinei brandai. Kalėjime parašo Romansus, Kaip gerai aš žinau šaltinį, Dvasinę giesmę.

Praleidęs vienutėje devynis mėnesius, jausdamas artėjančią mirtį ir paklusdamas vidiniams raginimams, Jonas ryžosi bėgti. Vieną karštą 1578 m. rugpjūčio naktį jis nusileido mūro siena virve, susukta iš antklodės skiaučių, ir pateko ant miesto sienos, paskui užlipo į vieno namo kiemą, iš kurio gatvele pasiekė miestą. Jo kelias ėjo į Šv. Juozapo karmeličių vienuolyną, jį pasiekė visiškai nudriskęs ir išsekęs.

Laimingai pabėgęs, 1578 m. nuvyksta į Andalūziją, paskiriamas El Kalvarijos vienuolyno prioru. Patarnauja ir netolimo Beas de Segūros vienuolyno karmelitėms. Būdamas prioras, Jonas ragino brolius „neperlenkti“ atgailaujant ir pasninkaujant, bet vadovautis protu, jaučiant atsakomybę už savo sveikatą ir klausant vyresniųjų. Dažnai pasitraukdavo vienatvėn į kalnus, kur aprašė savo dvasinę patirtį, rašė Kopimo į Karmelio kalną paaiškinimus. Būdamas Beaso karmeličių dvasios tėvas, plėtojo savo mintis apie sekimą nukryžiuotuoju Kristumi, visuomet buvo geras ir išmintingas sielų vadovas. Kad būtų lengviau suprasti jo mintis apie kopimą į Karmelio kalną, Jonas nupiešė Karmelio kalno schemą. Atsakydamas į klausimą, kuris kelias veda į tikslą – vienybę su Dievu, jis pavaizdavo NADA (nieko) kelią ir paaiškino seserims, jog reikia siekti būtent šito NADA, ne kūno ar dvasios džiaugsmų, nes pastarieji būtų apgaulė ir nenuvestų į vienybės su Dievu viršūnę.

1579 m. birželio 14 d. Jonas įsteigė Baesos reformuotųjų karmelitų kolegiją ir buvo jos rektorius.

1581 m. kovą dalyvauja Alkalos kapituloje, paskelbusioje oficialų popiežiaus nutarimą atskirti Ordiną ir reformuotąją jo atšaką. Išrenkamas trečiuoju definitoriumi.

1582 m. atvyksta į Granadą, paskirtas Kankinių vienuolyno prioru. Čia jo laukia šeši intensyvios veiklos metai: vadovavimas, kelionės, rašymas, vienuolyno statyba ir plėtimas. Tenykščio gyvenimo skurde jis parašė brandžiausius savo kūrinius: keturis didžiuosius komentarus (Kopimą į Karmelio kalną, Tamsiąją naktį, Gyvąją meilės liepsną, Dvasinę giesmę), taip pat kai kuriuos eilėraščius. 1585 m. tebegyvendamas Granadoje dvejus metus eina Andalūzijos provincijolo pareigas. Jas eidamas darbuojasi be poilsio, nuolatos keliauja, vizituodamas vienuolynus.

1588 m. birželį švenčiama pirmoji basųjų karmelitų generalinė kapitula Madride. Jonas išrenkamas pirmuoju definitoriumi ir Segovijos vienuolyno prioru. Todėl iš Andalūzijos sugrįžta į savo gimtąją Kastiliją. Vadovauja Segovijos vienuolyno statybos darbams, stato ir pats. Intensyvus valdymo ir dvasinio vadovavimo laikotarpis. Nuo 1590 m. kyla konfliktų dėl jo priešinimosi kai kurioms tėvo Dorijos priemonėms prieš tėvą Gracijoną ir seseris karmelites.

1591 m. birželį Jonas dalyvauja Madride vykstančioje generalinėje kapituloje. Lieka be pareigų ir paskiriamas į misijas Meksikoje, tačiau dėl ligos pasikeitus situacijai pasilieka Ispanijoje. Rugpjūčio pradžioje persikelia į La Penjuelos dykumos vienuolyną Chaene. Jo nuojauta („Mane numes, tarsi seną skudurą į kampą“), išsakyta seserims karmelitėms prieš generalinę kapitulą, neapgavo. Šiuo sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu vienai seseriai karmelitei Jonas rašė: „Nemanykite kitaip, o tik taip, kad viską tvarko Dievas, o kur nėra meilės, įdėkite meilės ir gausite meilės...“

Jonas pirmiausia nuvyko į La Penjuelą, paskui – atgal, į brolių karmelitų vienuolyną Andalūzijos Ubedoje, nors šio vienuolyno prioras Pranciškus Krizostomas, arba Auksaburnis (Francisco Cirisóstomo), buvo priešiškai nusiteikęs. Gydytojas diagnozavo rožės žaizdą kojoje, sukėlusią kraujo užkrėtimą. Kad išvalytų žaizdą, gydytojas perpjovė kojos audinius ir žaizdą pridegino įkaitinta geležimi. Tačiau ligoniui nepalengvėjo. Mirtina liga nesulaikomai progresavo. Vienuolyno prioras Krizostomas, anksčiau į Jono celę užeidavęs tik papriekaištauti pastarajam dėl didelių išlaidų, atsiradusių dėl ligos, dabar pasikeitė, išvydęs, kaip džiugiai Jonas išgyvena paskutines savo žemiškojo gyvenimo dienas. Atėjus mirties dienai, į Jono celę buvo sukviesti broliai ir kalbama De profundis. Tuomet mirštantysis paprašė prioro, kad šis paskaitytų jam Giesmių Giesmės ištrauką. „Kokie brangūs perlai“, – tarė jis, dar kartą pabučiavo rankose laikytą kryžių ir meldėsi: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią.“ Pirmosiomis 1591 m. gruodžio 14 d. minutėmis iš tamsiosios nakties Jonas įžengė į dieviškąją Šviesą.

Praėjus dvejiem metams po mirties, 1593 m. Jono palaikai buvo pervežti į Segoviją, kur 1927 m. atnaujintoje urnoje saugomi iki šiandien. 1618 m. pirmą kartą išleisti jo veikalai, laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais ir ispanų poezijos šedevrais. 1675 m. popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbia palaimintuoju, o 1726 m. popiežius Benediktas XIII – šventuoju. 1926 m. rugpjūčio 24 d. popiežius Pijus XI jam suteikia Bažnyčios Mokytojo titulą. 1952 m. Kryžiaus Jonas paskelbiamas Ispanijos poetų globėju.

Svarbiausi šv. Kryžiaus Jono kūriniai: Kopimas į Karmelio kalną, Tamsioji naktis, Dvasinė giesmė, Gyvoji meilės liepsna – atspindi gyvą šventojo patirtį ir išgyvenimus.

Štai kaip bendrais bruožais vienas liudytojas nusako jo išorinį ir vidinį portretą: ,,Pažinojau tėvą ir brolį Kryžiaus Joną ir bendravau bei kalbėjausi su juo daugelį kartų. Jis buvo vidutinio kūno sudėjimo, rimto ir garbingo veido, šiek tiek tamsoko gymio ir gražių bruožų; jis bendraudavo ir kalbėdavosi maloniai, labai dvasingai ir naudingai tiems, kas jo klausydavosi ar su juo kalbėdavosi. Čia jis taip išsiskirdavo ir darydavo tokį didžiulį poveikį, jog su juo bendraudavę vyrai ir moterys likdavo sudvasinti, pamaldūs ir pamilę dorybę. Buvo didžiai pažinęs ir patyręs iškilaus laipsnio maldą bei bendrystę su Dievu ir į visas abejones dėl šių dalykų atsakydavo su tokia didžia išmintimi, kad besiklausantieji likdavo labai patenkinti ir praturtinti. Mėgo susikaupimą ir kalbėdavo mažai; juokdavosi nedaug ir labai kukliai. Sudrausdamas kaip vyresnysis, kuriuo buvo daugelį kartų, išlikdavo meilingai rimtas, ragindamas su broliška meile ir įstabiu romumu bei rimtumu.“

Teresė Avilietė kartą apie jį pasakė: „Nors jis ir mažas, bet aš žinau, jog yra didis Dievo akyse.“

Šv. Kryžiaus Jono gyvenimo planą jungia ir dinamikos jam teikia trys tarpusavyje susipynę elementai: 1) Dievo ieškojimas tikėjimu, meile ir viltimi, kaip visos jo būties prasmės, krizių ir apsisprendimo dėl pašaukimo priežastis, kasdienio gyvenimo darbų variklis; 2) ta pati užvaldančios meilės patirtis dėl stipraus susikaupimo lemia jo pasirinkimą ir atsižadėjimą, kurie labiau negu marinimosi programos yra godaus Dievo ieškojimo arba jau turėjimo padariniai; iš to kylančią patirtį jis vadina naktimi; 3) kaip meilės ir atsižadėjimo vaisius, Dievas atiduoda save be saiko, patenkina jo vienybės siekimą ir grąžina jam sustiprintus žmogiškuosius gabumus, kurie atrodė esą jau paaukoti.

Šv. Kryžiaus Jono raštai

Tamsioji naktis (Noche oscura)

Kopimas į Karmelio kalną (Subida del Monte Carmelo)

Gyvoji meilės liepsna (Llama de amor viva)

Dvasinė giesmė (Cántico espiritual)

Poezija (Poesías)

Patarimai (Avisos)

Šviesos ir meilės žodžiai (Dichos de luz y amor)

Perspėjimai (Cautelas)

Keturi patarimai vienuoliui (Quatro avisos a un religioso)

Tobulumo laipsniai (Grados de perfección)

Laiškai (Epistoliario)

Apie šv. Kryžiaus Joną lietuvių kalba internete

Popiežius Benediktas XVI Bendrosios audiencijos katechezė Apie šventąjį Kryžiaus Joną