Dėkojimas

Iš Evangelijos pasakojimo apie dešimtį raupsuotųjų (plg. Lk 17, 11–19), galime išmokti bent trijų dalykų apie dėkingumą. Pirma, nors dėkingumas yra savaiminis jausmas, bet jis nėra toks dažnas (tik vienas iš dešimties raupsuotųjų jį parodė), tad galiausiai jis yra išsiugdytina nuostata. Antra, nors Jėzus yra Viešpats ir vienintelis visada geba veikti laisvai, Jis džiaugiasi, kai Jam parodomas dėkingumas. Trečia, tik sugrįžęs padėkoti raupsuotasis (svetimtautis!) buvo visiškai išgydytas – išgydyti ir jo kūnas, ir siela. Netgi labai brangi dovana praranda savo vertę, kai ją gavusysis nejaučia dėkingumo ir negeba padėkoti už ją.

Dėkojimas – tai apdovanojanti reikmė. Šiuo atžvilgiu psalmininkas yra geras patarėjas. Dėkojimo psalmėse (joms galime priskirti ir naratyvinio gyriaus psalmes) visada užsimenama apie pavojų, kurio išvengta, ir prisimenamas maldavimas, kilęs sielvarto valandą. „Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose“ (Ps 22, 23), – žadama tokią valandą gimusioje maldoje. Dabar, kai jis išvengė pavojaus ir jau gali įeiti į šventyklą, jis tesi savo pažadą: „Įeinu į tavo Namus nešdamas deginamąsias aukas, vykdau tau padarytus įžadus, – įžadus, kuriuos ištarė mano lūpos ir tau davė, kai buvau nelaimėje“ (Ps 66, 13–14).

Išgyvenusysis išbandymus supranta, kad būtent tada, kai Dievas atrodė jį pamiršęs, Jis iš tikrųjų buvo labai arti. „Kaip dar ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai mane užmirši?“ (Ps 13, 2) – apimtas sielvarto raudojo, o dabar giedriai ir ramiai prisimena: „Didelėje bėdoje šaukiausi VIEŠPATIES, – VIEŠPATS išklausė ir mane išlaisvino“ (Ps 118, 5). Visa 118 psalmė gali būti skaitoma iš šios perspektyvos. Pati jos struktūra kviečia ją švęsti su bendruomene. Psalmėje skamba keli balsai: pagrindinio veikėjo, kunigų, sutikusių šventykloje, ir visų dalyvaujančių dėkojime. Dėkojimo psalmės yra kvietimas į maldą, dėkingumo pripažinimas ir liudijimas, kad tikime Dievu, kuris netgi tada, kai atrodo, kad Jo nėra, niekada neapleidžia nė vieno. Krikščioniui, skaitančiam šias psalmes Kristaus apreiškimo šviesoje, pasiekiamos dar didesnės jų prasmės gelmės, nes Kristaus prisikėlimas liudija, kad Tėvas visada klauso. Netgi tada, kai tvyro spengianti tyla, kai Jis palieka savuosius mirtino sielvarto apimtus jų Getsemanėje ar jų Kalvarijos apleistyje. Su Šventosios Dvasios į širdį įlietu tikėjimu krikščionys niekada nesiliauja prašę, nors ir nedaugiažodžiaudami kaip pagonys (plg. Mt 7, 7–11; Lk 11, 9–13; 18, 1). Ne dėlto, kad abejoja Dievo, visada žinančio ir darančio, kas žmogui geriausia, valia (plg. Mt 6, 7–8), bet kad gebėtų kasdien priimti savo kryžių, taip pat todėl, kad melstis pirmiausia reiškia klausantis Dievo tapti tuo, kuo Jis nori dėl mūsų labo. Tai reiškia žinoti, kad klausant Dvasios, tikrai „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28) išmokti būti dėkingiems už tai.

„Kuo galiu atsilyginti VIEŠPAČIUI už visa, ką jis dosniai yra man davęs?“ (Ps 116, 12) – psalmininkas klausia savęs. Dėkingumas apima įvairius aspektus: kvietimą Viešpatį pasiklausyti dėkojimo, įžadų vykdymą ir viešą liudijimą susirinkimui. Štai ką psalmininkas žada: „Nešiu vyno atnašą VIEŠPAČIUI ir šauksiuosi VIEŠPATIES vardo. Savo įžadus VIEŠPAČIUI vykdysiu visos jo tautos sueigoje“ (Ps 116, 13–14).

Nekaltumo jausmas

Kartais, užuot išpažinęs, kad yra nusidėjėlis, psalmininkas skelbia esantis nekaltas, netgi pareiškia, kad yra visiškai teisus ir sąžiningas: „Teisk mane, VIEŠPATIE, pagal mano teisumą, žiūrėdamas mano nekaltumo“ (Ps 7, 9). „Nors mėgintum mano širdį, tirtum mane naktį ir bandytum mane ugnimi, neteisybės manyje nerastum“ (Ps 17, 3). Juk tavo ištikima meilė man akyse, tavo ištikimybė mane veda. Plaunu rankas nekaltumo ženklan ir einu aplink tavo aukurą, VIEŠPATIE . O aš darau, kas dora; atpirk mane ir pasigailėk manęs“ (Ps 26, 3. 6. 11). „Tu padėsi man, nes darau tai, kas dora, ir laikysi mane amžinai savo Artume“ (Ps 41, 13). „Štai! Jie mano gyvasties tyko; nuožmūs žmonės prieš mane būriuojasi. Ne dėl kokio mano nusikaltimo ar kokios mano nuodėmės, VIEŠPATIE“ (Ps 59, 4; taip pat plg. Ps 5; 7; 9; 16; 17; 26; 35; 41; 44; 59; 66; 68; 69; 73; 86).

Tie psalmininko nekaltumo ir teisumo pareiškimai gali sugluminti krikščionį, besistengiantį šią maldą padaryti savą. Juk jis žino, kad Jėzus atėjo ne dėl teisiųjų, o dėl nusidėjėlių (plg. Mt 9, 12; Mk 2, 17; Lk 5, 31), tad jis pripratęs visada save laikyti reikalingu atleidimo. Tad jam gali būti nepriimtinas Senojo Testamento tvirtinimas, kartais pabrėžiamas judaizme, kad esu teisus, nes vykdau Įstatymo priesakus. Krikščionis pasimeldęs nori pakilti nuteisintas kaip muitininkas, o ne nusiteisinęs kaip palyginimo fariziejus (plg. Lk 18, 9–14).

Tačiau būtų gerai iš esmės perprasti tų iškilmingų pareiškimų, kuriuose iš tikrųjų slypi didi tiesa, prasmę. Žmogus gali skelbti savo nekaltumą dėl kurios nors iš dviejų skirtingų nuostatų: dėl savo puikybės, kaip palyginimo fariziejus, arba pripažindamas iš Dievo ateinančio išganymo tiesą: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 8, 1–2).

Tapę Dievo vaikais ir tikrai priėmę, ką Dievas padarė dėl mūsų, ne tik galime, bet ir privalome kartoti 18 psalmės žodžius: „Buvau jam taurus, saugojausi kaltės“ (Ps 18, 24). Jei taip elgiamės, akivaizdžiai atspindime Dievo darbuotę mumyse, priešingai, ir toliau pasiduodami nuodėmei jos neatspindime. Nepaisant mūsų priešinimosi, Dievo darbavimasis mumyse yra didus ir tai pripažįstant ginama tiesa. Prisiminkime šv. Jėzaus Teresės žodžius. Ji vienądien klausė savęs, kodėl Dievui taip patinka nuolankumas, ir suprato, kad nuolankumas gali kilti tik iš tiesos: „taip yra dėl to, kad Dievas – aukščiausioji Tiesa, o nuolankumas reiškia gyventi tiesoje“ (Buveinės, 6, 10, 7). Štai kodėl Teresė mus ragina priskirti Dievui, kas yra Jo, ir sau, kas yra mūsų (plg. Buveinės 6. 10, 6).

Keršto troškimas ir Kristaus kryžius

Psalmininko malda tokia nuoširdi, kad greta gyriaus, maldavimų, prašymų atleisti ir padėkų rasime ir piktų jausmų, netgi žioruojančių keršto troškimu. Pamaldus izraelitas, susidūręs su nuolatiniu tironų išnaudojimu, nebijo pasakyti trokštantis jų mirties ir melsti, kad ant jų kristų Dievo bausmė.

Pamaldus izraelitas netgi gali sakyti: „Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę; jie mazgosis kojas nedorėlių krauju“ (Ps 58, 11). Štai ko jis reikalauja savo tautos priešams: „Taip teparausta jiems veidai iš gėdos, kad jie imtų ieškoti tavo vardo, VIEŠPATIE! Tebūna nugalėti ir amžinai išgąsčio apimti, – težūva jie visiškai sugėdinti“ (Ps 83, 17). Apkaltintas žmogus šaukia: „Teapsivelka gėda mano kaltintojai, teapsidengia sarmata lyg skraiste!“ (Ps 109, 29). Kitoje vietoje meldžiama: „Savo ištikimo gerumo dėlei padaryk galą mano priešams, – sunaikink visus mano engėjus, nes esu tavo tarnas“ (Ps 143, 12). Nuožmiausiai skamba tremtinio malda: „O tu, dukra Babilone, griovike! Laimingi bus, kurie atmokės tau už mums padarytą pikta! Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą! “ (Ps 137, 8–9).

Kai kuriose vietose suskamba keršto reikalavimas: „Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą, nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti“ (Ps 10, 15). „Trumpas tebūna jo gyvenimas, kitas teužima jo vietą. Jo vaikai telieka našlaičiai, o jo žmona tenašlauja“ (Ps 109, 8–9). „Tepasitraukia sugėdinti visi, kas nekenčia Ziono. Tebūna jie lyg stogų žolė, kuri nuvysta anksčiau, negu užauga“ (Ps 129, 5–6). Šiuos pasakymus reikia paaiškinti. Pirmiausia jie siekia atmokos įstatymo (lex talionis) laikus. Šis nuosaikesnis įstatymas pakeitė nežabotą kerštą. Prisiminkim Lamechą (plg. Pr 4, 23–24). Lex talionis nusakomas Išėjimo knygos 21, 23–25: „gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę“ (plg. Įst 19, 21). Visos šios frazės yra visumos – Senojo ir Naujojo Testamentų – dalis, tad jas dera skaityti turint galvoje visą Apreiškimą. Jis jau Senajame Testamente pakloja Evangelijos mokymo pamatus. Pavyzdžiui, Tobijo tekstas: „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk“ (Tob 4, 15) – parengia Mato tekstui: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). Ir Jėzus atmokos įstatymą pakeičia meilės įstatymu: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 38–39. 43–44).

Psalmininkas, kuris nedvejodamas šaukiasi keršto savo ar Dievo priešams , niekada nesiveržia to keršto įvykdyti savo rankomis. Prašydamas atkeršyti jo priešams psalmininkas visada išreiškia vieną troškimą – kad įsikištų Dievas, kaip patariama Patarlių knygoje: „Nesakyk: „Aš atlyginsiu už pikta!“ Pasitikėk VIEŠPAČIU, ir jis tau padės“ (Pat 20, 22). Taigi teisusis reikalaudamas keršto palieka jį vykdyti Dievui, o Jo mokymą jis žino: „Man priklauso kerštas“ (Įst 32, 35). To paties psalmininko, kuris šaukė: „Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę; jie mazgosis kojas nedorėlių krauju“ (Ps 58, 11), – širdyje buvo įsišaknijęs toks pats tikėjimas, kaip Jobo, kuris išmėginimų valandą meldėsi: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje“ (Job 19, 25).

Krikščionis melsdamasis šiais rūsčiais psalmių žodžiais žino, kad Dievo kerštas jo priešams yra pavaldus meilės įstatymui ir perlaužtas ant Kristaus, atidavusio savo gyvybę už visus, kryžiaus. Krikščionis žino, kad Dievas keršija mylėdamas be saiko. Savo Sūnuje Jis mirė tokia pačia mirtimi, kuria skirta mirti kiekvienam žmogui ir kuri – paradoksas! – dabar visiems tapo sugrįžimu į gyvenimą. Krikščionis melsdamasis šiais žodžiais irgi piktinasi blogiu, bet jis žino, kad šis blogis ir ši neapykanta įveikti Kristaus atleidimu, kuris turi tapti ir jo paties atleidimu. Tačiau tai nekliudo toliau klausinėti Dievą ir drauge su Juo nepakęsti blogio, neteisingumo ir piktnaudžiavimo.