Piligrimo malda

Psalmyne yra vadinamųjų Ziono psalmių. Jos taip vadinamos, nes apgieda šventojo miesto ir Viešpaties kalno ilgesį: „Dievas yra jame, jis nebus sunaikintas“ (Ps 46, 6). Žvelgdamas į miesto puikiąsias sienas psalmininkas priduria: „Apeik aplink Zioną, apsuk ratą; suskaičiuok jo bokštus. Atkreipk akį į jo pylimus, pereik per jo tvirtoves“ (Ps 48, 13–14).

Nuo žemiškosios į dangiškąją Jeruzalę

Jeruzalė yra didi, nes joje gyvena Viešpats. Kiekvienas izraelietis karštai trokšta bent kartą gyvenime aplankyti Jeruzalės šventyklą ir apvaikščioti jos kiemus. Piligrimas, išvykdamas iš miesto, kuriame buvo apsistojęs galbūt savaitę, kartoja šiuos 84 psalmės žodžius: „Kokios mielos yra tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE! Trokštu, ilgiuosi VIEŠPATIES šventovės kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (2–3 eil.).

Toliau jis tęsia: „Net žvirblis randa namus ir kregždė sau lizdą, kur laiko savo jauniklius, prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve“ (4 eil.). Piligrimas išvyksta, bet jis tikrai liktų, jei tik galėtų: „Juk viena diena tavo kiemuose yra vertesnė, negu tūkstantis bet kur kitur. Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio, negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse“ (11 eil.).

Prisimename psalmininką Babilono tremtyje, giedantį giesmes Zionui, nepaisant žiaurių jo pavergėjų įsakymų. Miestas psalmininko širdyje. Jis tegyvena viltimi, kad vienądien sugrįš į jį, ir prižada savo ištikimybę jam tarsi tolimam mylimajam. „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!“ (Ps 137, 5–6). Psalmininko dešinė ranka liečia citros stygas, o lūpos gieda gyrių miestui, kuris priklauso Izraeliui, bet vienądien taps visų tėvyne. Tądien Zionas bus vadinamas Motina, nes visi bus jo vaikai. Viešpats paims tautų knygą ir kiekvieną iš jų įrašys: „Visos tautos gimė jame, nes pats Aukščiausiasis jį įkūrė. VIEŠPATS įrašys tautų sąraše: Ta yra ten gimusi“ (Ps 87, 5–6).

Tai pranašystė apie visų tautų sugrįžimą į tą pačią tėvynę. Šis sugrįžimas dar nesibaigė, nes kalbama ne tik apie Judėjoje esantį Zioną, bet ir apie amžinąjį miestą, nužengusį iš dangaus sutikti visų žmonių (plg. Apr 21). Nuo dabar psalmės įgauna krikščionišką kvapsnį ir senovinė piligrimystė tampa nauju keliu pas Tėvą Kristuje. Šia prasme šventasis Kryžiaus Jonas skaito 122 psalmę, jos pirmuosius žodžius jis kartoja prieš mirtį: „Eime į VIEŠPATIES Namus! Nūn jau įkėlėme koją – stovime tavo vartuose, Jeruzale!“ (1–2 eil.).

Tremtyje keliaujame į Dangiškąją Jeruzalę, giedodami senovės piligrimo giesmę. Ji mus sutiprina: „Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, kurio širdis yra vieškelyje į Ziono kalną. Jie eina per Bakos slėnį, laikydami jį šaltinių vieta, tartum ankstyvasis lietus būtų jį pripildęs palaimos. Eidami jie stiprėja; jie matys dievų Dievą Zione“ (Ps 84, 6–8).

122 psalmės piligrimo laimė tarsi įsprausta tarp išvykimo ir atvykimo, troškimo ir jo išsipildymo, džiaugsmo būti pakviestam („Man buvo smagu, kai man pasakė: Eime į VIEŠPATIES Namus!“) ir pirmojo žvilgsnio į miestą. Kitaip nei šių laikų piligrimas, galintis akimirksniu užfiksuoti miestą nuotraukoje ir tuoj pat pamiršti jį tarp daugybės kitų prisiminimų, praeities piligrimas, atrodo, norėtų, kad trokštamas reginys būtų amžinai prieš jo akis. Jis tai meistriškai perteikia keliais žodžiais: „Jeruzalė – pastatyta lyg miestas, suaustas tvirtai į viena.“ Ji – tarsi motina. „Kopia į ją giminės – VIEŠPATIES giminės, – kaip įsakyta Izraeliui, – kad padėkotų VIEŠPATIES vardui“ (Ps 122, 4).

Piligrimas tikriausiai Alyvų kalno šlaituose. Nuo čia žvelgdamas ir prisimindamas visus savo brolius ir seseris, laimina miestą: „Melskitės už Jeruzalės gerovę: Tebūna saugūs, kurie tave myli! Tebūna palaima tavo sienose ir ramybė tavo pastatuose. Savo giminių ir bičiulių labui sakysiu: Tebūna tavyje ramybė! Dėl VIEŠPATIES, mūsų Dievo, Namų ieškosiu to, kas tau gera“ (Ps 122, 6–9).

Veikiausiai ši Ziono psalmė, kaip ir kitos, kilo iš Jeruzalėn keliaujančio piligrimo širdies. Mums itin svarbi jos simbolika. Jeruzalė išties yra miestas, į kurį keliauja visa žmonija, į ją nukreiptas kiekvieno žmogaus gyvenimas. Ji yra amžinasis miestas, visų motina – „aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina“ (Gal 4, 26). Jeruzalė čia, žemėje, – tai miestas, į kurį kopė Žmogaus Sūnus, kad įvykdytų Dievo valią iki pat galo (plg. Lk 18, 31). Aukštybių Jeruzalėn Viešpats pakilo, kad paruoštų saviesiems vietą (plg. Jn 14, 2–30). Abi Jeruzalės yra kiekvieno žmogaus tikslas.

Malda su psalmininku

Šios ir kitos Ziono psalmės kalba ir apie mūsų piligrimystę. Jos mus skatina nuolat prisiminti ir iš naujo atrasti visas džiaugsmo akimirkas, patirtas vykstant pasitikti Kristaus, nubraukti kasdienybės dulkinas apnašas, nugulusias ant mūsų kelionėje. Gyventi – tai žinoti, kad esi kelyje, ir būti tikram, kad tavęs nuolat laukia. Kiekvienas, kuriam kyla pagunda manyti, kad jis yra nepajėgus keliauti, arba nebetikintis kelione teprisimena apaštalo Jokūbo klausimą: „Ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių“ (Jok 2, 5)

Pamažėl su šventuoju Kryžiaus Jonu artėjame prie piligrimystės pabaigos. Šventojo lūpose psalmės žodžiai: „Man buvo smagu, kai man pasakė: Eime į VIEŠPATIES Namus!“ (Ps 122, 1). Jis nenori girdėti nieko kito, net maldų už mirštančiuosius, tik Jaunikio ir Jaunosios meilės žodžius iš Giesmių Giesmės: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“ (Gg 2, 10. 13). Ir mes galime vienytis su šventąja Terese Lizjiete, artinantis mirčiai sušukusia: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą.“ Gyventi – tai žvelgti aukštyn su ilgesiu ir troškimu. To mus mokė prieš mus gyvenę psalmininkai, sykiu jie yra ir mūsų bendrakeleiviai.

Visos psalmyno psalmės kviečia krikščionį tapti kiekvieno gyvo žmogaus balsu. Paskutinė psalmė (Ps 150) yra tarsi himnas, skirtas didžiuliam orkestrui. Kiekvienas turi tapti visų balsu. Taip turime žiūrėti į kiekvieną psalmę. Psalmių malda yra visų malda, kurioje visi turi susijungti į brolių bei seserų chorą. Psalmėse išreiškiami jausmai yra visų jausmai: visų ašaros ir šypsenos, visų kančios ir apgaulės, visų viltys, maldavimai, prašymai ir padėkos.

Gali būti, kad besidžiaugiančiam teks vienytis su verkiančiu ir atvirkščiai; ar kenčiančiam vargą teks giedoti džiaugsmo psalmę. Ką turėtume daryti? Melsdamiesi paskirai galime pasirinkti tuo metu mums labiausiai tinkančią psalmę. O melsdamiesi su bendruomene ir tardami žodžius, neišreiškiančius tuometinių mūsų jausmų, atmename tuos, kurių vardu meldžiamės: ir kenčiančius, ir besidžiaugiančius. Visada kas nors plūsta ašaromis, kai mes džiaugiamės, ir kas nors trokšta dėkoti, kai mes tepajėgiame šauktis pagalbos. Meldžiamės už juos Kristuje. Šventasis Augustinas mokė: „Jei kas nors psalmėje prašo, prašyk; jei dejuoja, dejuok; jei dėkoja, dėkok. Jei bijo, pasidalyk jo baime.“ Visų mūsų žmogiškų jausmų dalininkas yra Kristus. Jis psalmėse meldžiasi už mus, mumyse ir per mus. Mes meldžiamės drauge su Mergele, su jos širdimi. Ji gieda Magnificat Dievui visų vargstančiųjų balsu. Viešpats nori daryti įstabius savo darbus kiekviename žmoguje. Tad kiekvienas testoja Jo akvaizdon su savo reikmėmis ir visų po pasaulį pasklidusių savo brolių bei seserų reikmėmis.