(1873–1897) – vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lisieux (Lizjė) Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog meiliai – Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys. Visuotinė Bažnyčia šią šventąją mini spalio 1 d.
Gyvenimas
Teresė Marten (Thérèse Martin) gimė Prancūzijoje, Alansone (Alençon), 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinčių, atsidavusių katalikų Liudviko Marteno (Louis Martin) ir Zelijos Geren (Zélie Guérin) šeimoje. (Beje, Teresėlės tėvai dėl savo tikėjimo ir gyvenimo liudijimo yra paskelbti Dievo tarnais.) Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų. Būtent darnioje ir mylinčioje šeimoje Teresėle gavo pirmąją tikros tėviškos bei motiniškos meilės patirtį. Šios meilės patirtis persmelks jos santykius su Dievu. Laimingasis Teresėlės gyvenimo laikotarpis pasibaigia 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tėvas su dukromis išsikrausto į Lizjė.
Po mamos mirties Teresė iš guvios ir džiaugsmingos mergaitės virsta itin jautria ir drovia. Ją apninka skrupulai. Veikiausiai dėl didelių emocinių žaizdų Teresėlė netgi suserga. Iš rimtos ligos patalo pakyla per 1883-ųjų Sekmines, regis, antgamtiškai išgijusi Mergelės Marijos užtarimu. Šis laikotarpis labai svarbus ir Teresės dvasiniam brendimui. 1884 m. gegužės 8 d. ji priima Pirmąją Komuniją. Tai išgyvena kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi, tiesiog ištirpimą Jame. Tais pačiais metais, birželio 14 d. Teresėlė labai sąmoningai priima Sutvirtinimo sakramentą. Šiuo skausmingu laikotarpiu pabunda nuojauta apie jos pašaukimą į Karmelį.
Keturiolikmetę Teresę perkeičia staigi ir visą ją apimanti Kalėdų malonė. Ją pati Teresėlė apibūdina, kaip „darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų, Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netrūko“. Ji jaučiasi atgavusi sielos tvirtumą, atsikrato vaikystės ydų ir trūkumų. Teresė staiga subręsta ir pradeda bėgti per gyvenimą „milžino žingsniais“, nes Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesos srautu. „Patyriau tvirtąjį ir galingąjį Dievą“, – rašo Teresė. Kaip savo atsivertimo vaisius ji aprašo ir artimo meilę, savęs pamiršimą, nusidėjėlių sielų troškulį.
Veikiai po savo atsivertimo Teresė pradeda žygius dėl stojimo į Karmelį. Ji jau pajėgia kovoti dėl savo tikslo. 1887 m. lapkričio 20 d. ji piligriminės kelionės į Romą metu išdrįsta kreiptis net į popiežių Leoną XIII, kad jai, penkiolikmetei, leistų stoti į Karmelį.
1888 m. balandžio 9 d. ji įstojo į Lizjė Karmelį, 1890-ųjų rugsėjo 8-ąją, per Švč. M. Marijos Gimimo šventę, davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Teresė įstojo į Karmelį neturėdama jokių iliuzijų ir ne dėl to, kad norėtų vėl būti su savo anksčiau į tą patį vienuolyną įstojusiomis vyresnėmis seserimis. Jos troškimas – aukotis dėl sielų, melstis už žmones, ypač už kunigus. Ji ir pati trokšta tapti šventa. Įkvėpimo savo paieškoms semiasi iš Evangelijos. Tai irgi Teresės drąsos ir nepriklausomumo įrodymas. Jos laikais nebuvo įprasta ieškoti įkvėpimo Dievo žodyje, greičiau – jo komentaruose. Teresės neguodžia jokie komentarai, nė šventųjų gyvenimų aprašymai. Ji mato didžiulę prarają tarp jų ir savęs. Mūsų karmelitę apšviečia ši Šventojo Rašto eilutė: „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Šiuose žodžiuose ji atpažįsta save. O Iz 66, 12–13 atranda atsakymą, ką Dievas darys su tuo mažuoju: „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“. Tai jos mažojo kelelio užuomazga – per Dievo žodį ji atpažįsta Jo motinišką ir tėvišką meilę ir pati užsidega Jo meile.
Pasitikėjimo kelio „įkūnijimas“ – Teresės sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas. 1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei. Taip atsiskleidžia didžiulė Teresės drąsa, nepaisant labai aiškaus savo menkumo suvokimo. Pasiauojimo akte ji nevardija jokių savo nuopelnų, bet prašo patį Dievą būti jos šventumu. Ji net atsisako savo nuopelnų („pasirodysiu Tavo akivaizdoje tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, skaičiuoti mano darbus“). Teresė Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukoja deginamąja auka, maldaudama Dievą ją „sunaikinti“. Šios atrastos meilės persmelktas visas Teresės gyvenimas.
Teresę kankina nenumaldomi troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose. Tai neįmanoma. Apsimarinti, atsisakyti to? Atsakymą ji randa Pauliaus laiške korintiečiams (1 Kor 13 sk.). Ji rašo: „Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad jei bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų narių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują <…> Aš supratau, kad meilė aprėpia visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu žodžiu, meilė amžina. <…> Taip, aš atradau savo vietą Bažnyčioje; <…> Mano Motinos Bažnyčios Širdyje aš būsiu Meilė… taigi aš būsiu viskas… taip mano svajonė išsipildys!!!“
1896 m. balandžio 3-ąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresėlę ištinka kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos – džiovos ženklas. Ji jį sutinka tikėjimu – artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Prieš pat įsismarkaujant ligai, ji, paprašyta Motinos Agnietės, baigė rašyti savo prisiminimų rankraščio pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis (B ir C) parašė jau sunkiai sirgdama. Beje, seserys užrašinėjo ir rinko jau sergančios ir nebepajėgiančios rašyti Teresėlės žodžius.
Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziškai. Ją labiausiai kankino vidinė tamsa. Teresėlė darėsi panaši į Kristų ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir dalijosi Jo apleistumu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas ją įvesdino į Getsemanės slėpinį. Jos agonija 1897 m. rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Kai apie trečią valandą ji kryžiumi išskėtė savo rankas, atsiremdama į dvi seseris, dusdama ir ieškodama palengvėjimo, susirinkusioms aplink ją seserims ji labai priminė Nukryžiuotąjį. Iki paskutinio atodūsio – kaip Jėzus – ji liko suvokianti ir budri. Žodžiu, Teresė matė save mirštant. Ji galėjo paaukoti savo mirtį. Kad ir kaip baisu tai buvo, Švč. Veido Teresės mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo. Jos mirtis tapo džiaugsmo švente. Viename laiške ji rašė: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“
Dangus – daryti gera žemėje
Po Teresėlės mirties seserims karmelitėms išleidus jos rankraščius, prasidėjo Teresės žadėtasis rožių lietus, malonės, kurias jos užtariami gavo daugybė žmonių. Sunkiai sirgdama ji sakė, kad į dangų ji eina ne ilsėtis, o daryti gera žemėje, ir tai pildo su kaupu. Teresę šventąja paskelbė popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d. Jis ją drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru 1927 m. gruodžio 14 d. paskelbė ir visų misijų globėja. Teresėlės su tobulu paprastumu atskleista evangelinė išmintis paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. ją paskelbti Bažnyčios Mokytoja.
Raštai ir knygos lietuvių kalba
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė. Vienos sielos istorija: autobiografiniai rankraščiai
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė. Žengiu į gyvenimą: paskutiniai pokalbiai
Guy Gaucher.Teresės Marten gyvenimo istorija (1873–1897): sesuo Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė
Tėvas Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus. Tavo meilė augo kartu su manim: genialioji Lizjė Teresė
Jacques Gauthier. Trokštu! Nuo mažosios Teresėlės iki Motinos Teresės
Christian Feldmann [Kristianas Feldmanas]. Juoda tikėjimo naktis: Teresė iš Lizjė
Monika-Maria Stöcker. Didžiosios meilės žygdarbis: šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė (1873–1897)
Conrad De Meester Šv. Teresės Lizjietės mažasis kelias. Tuščiomis Rankomis
Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresę lietuvių kalba internete
Popiežius Benediktas XVI. Bendrosios audiencijos katechezė apie šventąją Teresę Lizjietę
Apaštališkasis laiškas Divini Amoris Scientia Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė skelbiama visuotinės Bažnyčios mokytoja
Popiežius Jonas Paulius II Homilija šv. Teresę Lizjietę skelbiant Bažnyčios mokytoja
Basųjų Karmelitų ordino įkūrėjas, Bažnyčios Mokytojas
1542 m. Fontiveras / Ispanija–1591 12 14 Ubeda
Jonas de Jepesas (Juan de Yepes) gimė 1542 m. Fontivere, nedideliame senosios Kastilijos kaimelyje, Avilos provincijoje, audėjų Gundisalvo Jepeso (Gonzalo de Yepes) ir Kotrynos Alvares (Catalina Alvarez) šeimoje, ir turėjo dar du vyresniuosius brolius: Pranciškų (Francisco) ir Liudviką (Luis). Tėvas mirė nuo sunkios ligos, kai Jonui tebuvo pustrečių metų, o netrukus po to – ir brolis Liudvikas. Motinai teko vienai rūpintis vaikų išlaikymu. Kad gautų darbo, jai dažnai tekdavo keisti gyvenamąją vietą, tad mažasis Jonas labai greit pažino skaudų vargą ir neturtą.
1548–1551 m. šeima praleido Arevalo mieste, o 1551 m. persikėlė į Medina del Kampą Valjadolido provincijoje, kur išgyveno trylika metų (1551–1564). Tai ilgiausias Jono gyvenimo vienoje vietoje laikotarpis. Šiais lemtingais metais išryškėja trys jo asmenybės bruožai: pamaldumas, patarnaujant bažnyčioje kaip akolitui; meilė ligoniams, prašant išmaldos ir padedant ligoninėje; polinkis į humanitarines studijas, ketverius metus mokantis jėzuitų kolegijoje (1559–1563).
Nors su jėzuitais Joną siejo bičiuliškas ryšys, būdamas 21-erių, 1563 metais, jis įstojo į karmelitų vienuolyną Medina del Kampe ir gavo šventojo Motiejaus Jono vardą. Karmelis traukė jį kontempliatyvia dvasia ir marijiškojo pamaldumo puoselėjimu. Po amžinųjų įžadų vyresnieji, pastebėję išskirtinius Jono gabumus, išsiunčia jį į Salamankos universitetą studijuoti teologijos ir filosofijos. Čia Jonas įgyja solidų tomistinės scholastinės teologijos išsilavinimą, atsispindintį jo raštuose. Jonas ypač brangino Bibliją, ilgas jos ištraukas galėjo cituoti mintinai. Jo raštuose aptinkama maždaug 1500 Šventojo Rašto citatų. Sužavėtas Bažnyčios Tėvų, jis mielai cituoja šv. Augustiną ir šv. Tomą.
1567 m. Jonas įšventinamas kunigu. Jo netenkina aplinka ir gyvenimo būdas, tad ketina pereiti pas kartūzus. Tų pačių metų vasarą išvyksta į Mediną aukoti pirmųjų Mišių ir ten susitinka šv. Teresę, steigiančią antrą vienuolyną. Ji pasikviečia jį, išdėsto savo planus ir prašo prisidėti prie Karmelitų ordino reformavimo. Jonas priima kvietimą ir, kol Teresė dirba parengiamuosius darbus, baigia paskutinius teologijos studijų metus Salamankoje.
1568 m. lapkričio 28 d. Jonas drauge su kitais dviem broliais pradeda teresiškosios reformos gyvenimą – intensyvios maldos ir atgailos gyvenimą, derinamą su saikinga apaštalavimo veikla kaimyniniuose miesteliuose. Kaip naujos pradžios ženklą Jonas pakeičia savo vardą: nuo šiol jis – brolis Kryžiaus Jonas.
Nuo 1569 iki 1571 metų jis – novicijų mokytojas Duruele ir Mansera de Abache. 1571 m. Alkala de Enarese, pirmųjų kontempliatyviųjų karmelitų kolegijoje, Jonas eina rektoriaus pareigas.
1572 m Teresė pasikviečia jį į Avilą, į Įsikūnijimo vienuolyną. Būdamas seserų dvasios tėvas, penkerius metus gyvena šalia klauzūros esančiame mažame namelyje. Bręsta jo patirtis ir stilius. Šiuo laikotarpiu Jonas nupiešė garsųjį Nukryžiuotojo paveikslėlį, išlikusį iki mūsų dienų ir saugomą Avilos vienuolyne.
1577 m. naktį iš gruodžio 2-osios į 3-ąją Jonas pagrobiamas senosios karmelitų atšakos brolių iš savo namelio Aviloje, nugabenamas į Toledą ir teisiamas kaip maištininkas dėl jurisdikcijos konfliktų tarp Ordino ir reformuotosios atšakos. Įkalinamas ankštoje vienutėje. Šie devyni mėnesiai iki 1578 m. rugpjūčio padarė didžiulę įtaką jo žmogiškajai, mistinei ir literatūrinei brandai. Kalėjime parašo Romansus, Kaip gerai aš žinau šaltinį, Dvasinę giesmę.
Praleidęs vienutėje devynis mėnesius, jausdamas artėjančią mirtį ir paklusdamas vidiniams raginimams, Jonas ryžosi bėgti. Vieną karštą 1578 m. rugpjūčio naktį jis nusileido mūro siena virve, susukta iš antklodės skiaučių, ir pateko ant miesto sienos, paskui užlipo į vieno namo kiemą, iš kurio gatvele pasiekė miestą. Jo kelias ėjo į Šv. Juozapo karmeličių vienuolyną, jį pasiekė visiškai nudriskęs ir išsekęs.
Laimingai pabėgęs, 1578 m. nuvyksta į Andalūziją, paskiriamas El Kalvarijos vienuolyno prioru. Patarnauja ir netolimo Beas de Segūros vienuolyno karmelitėms. Būdamas prioras, Jonas ragino brolius „neperlenkti“ atgailaujant ir pasninkaujant, bet vadovautis protu, jaučiant atsakomybę už savo sveikatą ir klausant vyresniųjų. Dažnai pasitraukdavo vienatvėn į kalnus, kur aprašė savo dvasinę patirtį, rašė Kopimo į Karmelio kalną paaiškinimus. Būdamas Beaso karmeličių dvasios tėvas, plėtojo savo mintis apie sekimą nukryžiuotuoju Kristumi, visuomet buvo geras ir išmintingas sielų vadovas. Kad būtų lengviau suprasti jo mintis apie kopimą į Karmelio kalną, Jonas nupiešė Karmelio kalno schemą. Atsakydamas į klausimą, kuris kelias veda į tikslą – vienybę su Dievu, jis pavaizdavo NADA (nieko) kelią ir paaiškino seserims, jog reikia siekti būtent šito NADA, ne kūno ar dvasios džiaugsmų, nes pastarieji būtų apgaulė ir nenuvestų į vienybės su Dievu viršūnę.
1579 m. birželio 14 d. Jonas įsteigė Baesos reformuotųjų karmelitų kolegiją ir buvo jos rektorius.
1581 m. kovą dalyvauja Alkalos kapituloje, paskelbusioje oficialų popiežiaus nutarimą atskirti Ordiną ir reformuotąją jo atšaką. Išrenkamas trečiuoju definitoriumi.
1582 m. atvyksta į Granadą, paskirtas Kankinių vienuolyno prioru. Čia jo laukia šeši intensyvios veiklos metai: vadovavimas, kelionės, rašymas, vienuolyno statyba ir plėtimas. Tenykščio gyvenimo skurde jis parašė brandžiausius savo kūrinius: keturis didžiuosius komentarus (Kopimą į Karmelio kalną, Tamsiąją naktį, Gyvąją meilės liepsną, Dvasinę giesmę), taip pat kai kuriuos eilėraščius. 1585 m. tebegyvendamas Granadoje dvejus metus eina Andalūzijos provincijolo pareigas. Jas eidamas darbuojasi be poilsio, nuolatos keliauja, vizituodamas vienuolynus.
1588 m. birželį švenčiama pirmoji basųjų karmelitų generalinė kapitula Madride. Jonas išrenkamas pirmuoju definitoriumi ir Segovijos vienuolyno prioru. Todėl iš Andalūzijos sugrįžta į savo gimtąją Kastiliją. Vadovauja Segovijos vienuolyno statybos darbams, stato ir pats. Intensyvus valdymo ir dvasinio vadovavimo laikotarpis. Nuo 1590 m. kyla konfliktų dėl jo priešinimosi kai kurioms tėvo Dorijos priemonėms prieš tėvą Gracijoną ir seseris karmelites.
1591 m. birželį Jonas dalyvauja Madride vykstančioje generalinėje kapituloje. Lieka be pareigų ir paskiriamas į misijas Meksikoje, tačiau dėl ligos pasikeitus situacijai pasilieka Ispanijoje. Rugpjūčio pradžioje persikelia į La Penjuelos dykumos vienuolyną Chaene. Jo nuojauta („Mane numes, tarsi seną skudurą į kampą“), išsakyta seserims karmelitėms prieš generalinę kapitulą, neapgavo. Šiuo sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu vienai seseriai karmelitei Jonas rašė: „Nemanykite kitaip, o tik taip, kad viską tvarko Dievas, o kur nėra meilės, įdėkite meilės ir gausite meilės...“
Jonas pirmiausia nuvyko į La Penjuelą, paskui – atgal, į brolių karmelitų vienuolyną Andalūzijos Ubedoje, nors šio vienuolyno prioras Pranciškus Krizostomas, arba Auksaburnis (Francisco Cirisóstomo), buvo priešiškai nusiteikęs. Gydytojas diagnozavo rožės žaizdą kojoje, sukėlusią kraujo užkrėtimą. Kad išvalytų žaizdą, gydytojas perpjovė kojos audinius ir žaizdą pridegino įkaitinta geležimi. Tačiau ligoniui nepalengvėjo. Mirtina liga nesulaikomai progresavo. Vienuolyno prioras Krizostomas, anksčiau į Jono celę užeidavęs tik papriekaištauti pastarajam dėl didelių išlaidų, atsiradusių dėl ligos, dabar pasikeitė, išvydęs, kaip džiugiai Jonas išgyvena paskutines savo žemiškojo gyvenimo dienas. Atėjus mirties dienai, į Jono celę buvo sukviesti broliai ir kalbama De profundis. Tuomet mirštantysis paprašė prioro, kad šis paskaitytų jam Giesmių Giesmės ištrauką. „Kokie brangūs perlai“, – tarė jis, dar kartą pabučiavo rankose laikytą kryžių ir meldėsi: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią.“ Pirmosiomis 1591 m. gruodžio 14 d. minutėmis iš tamsiosios nakties Jonas įžengė į dieviškąją Šviesą.
Praėjus dvejiem metams po mirties, 1593 m. Jono palaikai buvo pervežti į Segoviją, kur 1927 m. atnaujintoje urnoje saugomi iki šiandien. 1618 m. pirmą kartą išleisti jo veikalai, laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais ir ispanų poezijos šedevrais. 1675 m. popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbia palaimintuoju, o 1726 m. popiežius Benediktas XIII – šventuoju. 1926 m. rugpjūčio 24 d. popiežius Pijus XI jam suteikia Bažnyčios Mokytojo titulą. 1952 m. Kryžiaus Jonas paskelbiamas Ispanijos poetų globėju.
Svarbiausi šv. Kryžiaus Jono kūriniai: Kopimas į Karmelio kalną, Tamsioji naktis, Dvasinė giesmė, Gyvoji meilės liepsna – atspindi gyvą šventojo patirtį ir išgyvenimus.
Štai kaip bendrais bruožais vienas liudytojas nusako jo išorinį ir vidinį portretą: ,,Pažinojau tėvą ir brolį Kryžiaus Joną ir bendravau bei kalbėjausi su juo daugelį kartų. Jis buvo vidutinio kūno sudėjimo, rimto ir garbingo veido, šiek tiek tamsoko gymio ir gražių bruožų; jis bendraudavo ir kalbėdavosi maloniai, labai dvasingai ir naudingai tiems, kas jo klausydavosi ar su juo kalbėdavosi. Čia jis taip išsiskirdavo ir darydavo tokį didžiulį poveikį, jog su juo bendraudavę vyrai ir moterys likdavo sudvasinti, pamaldūs ir pamilę dorybę. Buvo didžiai pažinęs ir patyręs iškilaus laipsnio maldą bei bendrystę su Dievu ir į visas abejones dėl šių dalykų atsakydavo su tokia didžia išmintimi, kad besiklausantieji likdavo labai patenkinti ir praturtinti. Mėgo susikaupimą ir kalbėdavo mažai; juokdavosi nedaug ir labai kukliai. Sudrausdamas kaip vyresnysis, kuriuo buvo daugelį kartų, išlikdavo meilingai rimtas, ragindamas su broliška meile ir įstabiu romumu bei rimtumu.“
Teresė Avilietė kartą apie jį pasakė: „Nors jis ir mažas, bet aš žinau, jog yra didis Dievo akyse.“
Šv. Kryžiaus Jono gyvenimo planą jungia ir dinamikos jam teikia trys tarpusavyje susipynę elementai: 1) Dievo ieškojimas tikėjimu, meile ir viltimi, kaip visos jo būties prasmės, krizių ir apsisprendimo dėl pašaukimo priežastis, kasdienio gyvenimo darbų variklis; 2) ta pati užvaldančios meilės patirtis dėl stipraus susikaupimo lemia jo pasirinkimą ir atsižadėjimą, kurie labiau negu marinimosi programos yra godaus Dievo ieškojimo arba jau turėjimo padariniai; iš to kylančią patirtį jis vadina naktimi; 3) kaip meilės ir atsižadėjimo vaisius, Dievas atiduoda save be saiko, patenkina jo vienybės siekimą ir grąžina jam sustiprintus žmogiškuosius gabumus, kurie atrodė esą jau paaukoti.
Šv. Kryžiaus Jono raštai
Tamsioji naktis (Noche oscura)
Kopimas į Karmelio kalną (Subida del Monte Carmelo)
Gyvoji meilės liepsna (Llama de amor viva)
Dvasinė giesmė (Cántico espiritual)
Poezija (Poesías)
Patarimai (Avisos)
Šviesos ir meilės žodžiai (Dichos de luz y amor)
Perspėjimai (Cautelas)
Keturi patarimai vienuoliui (Quatro avisos a un religioso)
Tobulumo laipsniai (Grados de perfección)
Laiškai (Epistoliario)
Apie šv. Kryžiaus Joną lietuvių kalba internete
Popiežius Benediktas XVI Bendrosios audiencijos katechezė Apie šventąjį Kryžiaus Joną
(Teresa de Ahumada y Cepeda), kurią gerbiame kaip šventąją, mistikę, Bažnyčios Mokytoją ir basųjų karmelitų bei karmeličių Motiną, gimė 1515 metų kovo 28 dieną Ispanijoje, Avilos mieste. Ji buvo trečias kūdikis, gimęs antrojoje Alonso Sančeso de Sepedos (Alonso Sánchez de Cepeda) santuokoje su Beatrise de Aumada (Beatriz de Ahumada). Pirmoji Alonso žmona Katalina (Catalina del Peso) mirė 1507 metais, palikdama du vaikus. Iš viso šeimoje augo dvylika vaikų.
Teresės senelis Chuanas Sančesas de Sepeda (Juan Sánchez de Cepeda) buvo Toledo mieste gyvenęs žydas pirklys. Žydų persekiojimo laikais jis, kaip ir daugelis judaizmo išpažinėjų, priėmė krikščionybę. Šiandien žinome, kad Chuanas Sančesas po „atsivertimo“ buvo įtariamas slapta praktikavęs judaizmą ir Inkvizijos sprendimu privalėjo atlikti viešą atgailą. Dėl „žydiškumo antspaudo“ 1493 metais jis paliko Toledo miestą ir su šeima persikėlė į Avilą. Čia pradėjo naują gyvenimą.
Gyvenimo knygoje, pasakodama apie savo vaikystę, Teresė tėvus nusako kaip „dorybingus ir dievobaimingus“. Iš jos pasakojimo sužinome, kad, kitaip nei daugelyje ano meto šeimų, jos tėvų namuose buvo biblioteka: „Mano tėvas labai mėgo skaityti geras [dvasinio turinio] knygas. Turėjo jų ispanų kalba, kad skaitytų jo vaikai“ (G 1, 1). Vaikystėje Teresė skaitė Flos sanctorum – knygą apie šventųjų gyvenimus ir kitas dvasinio turinio knygas. „Drauge [su broliu] skaitydavome šventųjų gyvenimus. Svarstydama apie šventųjų moterų kankinystę, maniau, kad laimę nueiti į dangų ir džiaugtis Dievu jos pelnė labai menka kaina, ir labai troškau numirti tokia pačia mirtimi“ (G 1, 4) Vėliau, paauglystėje, su dar didesniu įkarščiu ji skaitė riterių romanus. „Šis skaitymas taip mane įtraukė, kad, rodos, jausdavausi nelaiminga, neturėdama naujos knygos“ (G 2, 1). Riterių romanų įkvėpta, anuomet ir pati bandė rašyti tokį romaną, deja, jis neišliko iki mūsų dienų.
Kai Teresei buvo 14 metų, mirė jos motina. Tėvas, matydamas dukters polinkį į tuštybę, 1531 metais įkurdino ją seserų augustiniečių pensione. „Pirmąsias aštuonias dienas [ten] labai kentėjau, veikiau dėl to, jog įtariau, kad mano tuštybė yra žinoma. Praėjus aštuonioms dienoms ar dar greičiau, ten jaučiausi labiau patenkinta, nei savo tėvo namuose“ (G 2, 8). 1532 metais dėl ligos Teresė turėjo palikti pensioną. Maždaug tuo metu jai į rankas pateko Šventojo Jeronimo laiškai, knyga, nulėmusi tai, kad ji pasirinko vienuolinio gyvenimo kelią. „Velnias piršo man mintį, kad neištversiu vienuolinio gyvenimo sunkumų, kadangi esu per daug išlepinta. Nuo to gyniausi mintimis apie Kristaus kančias, nes man iškęsti keletą skausmų dėl Jo nebūtų kažin kas“ (G 3, 6).
1535 metais Teresė įstojo į Įsikūnijimo karmeličių vienuolyną Aviloje. „Vos tik gavau abitą, Viešpats leido suprasti, kaip labai Jis padeda tiems, kurie prisiverčia Jam tarnauti... Tą pačią akimirką mane apėmė didelis vidinis džiaugsmas <…>, neapleidęs manęs iki šiol, ir Dievas pakeitė mano sielos sausrą į giliausią palaimą. Visas vienuolinis gyvenimas mane labai džiugino“ (G 4, 2). 1537 metais Teresė davė įžadus, tačiau kitais metais dėl prastos sveikatos turėjo palikti vienuolyną ir vykti gydytis į Besedasą. Pakeliui dėdė padovanojo Pranciškaus Osunos knygą Trečioji dvasinė abėcėlė, atvėrusią jai kelią į vidinę maldą. „Labai džiaugiausi ja [šia knyga] ir tvirtai apsisprendžiau visomis išgalėmis eiti tuo [susitelkimo maldos] keliu“ (G 4, 7).
Į Įsikūnijimo vienuolyną Teresė sugrįžo 1540 metais, o galutinai pasveiko 1542-aisiais. Buvo tikra, kad pasveikti jai padėjo šv. Juozapas, kuriam visuomet buvo labai pamaldi.
1543 metais mirė Teresės tėvas. Pati Teresė tuo metu išgyveno dvasinio drungnumo laikotarpį. Vienus metus praleido nesimelsdama vidine malda: „Pradėjau bijoti vidinės maldos, nes jaučiausi pražuvusi. Man atrodė geriau elgtis taip, kaip daugelis, <…> kalbėti tik privalomas lūpų maldas ir daugiau nesiimti vidinės maldos, ir nebendrauti taip artimai su Dievu, nes tebuvau verta būti su velniais“ (G 7, 1). Krizė tęsėsi iki 1554 metų, kai jai į rankas pateko šv. Augustino Išpažinimai. „Kai pradėjau skaityti Išpažinimus, atrodė, kad juose išvydau save. Ėmiau labai melstis šiam garbingam šventajam. Skaitydama apie jo atsivertimą, kaip jis išgirdo balsą sode, širdyje jaučiau, kad šis balsas kreipėsi į mane“ (G 9, 8). Beveik tuo pačiu metu vienuolyne atsitiktinai pamatė kažkieno atneštą „žaizdomis aptekusio“ Kristaus skulptūrą. Tą akimirką įvyko didysis Teresės atsivertimas: „Apsipylusi ašaromis parpuoliau prieš Jį, maldaudama suteikti jėgų, kad niekuomet Jo nebeįžeisčiau“ (G 9, 1).
Po atsivertimo prasidėjo intensyvus dvasinis gyvenimas. Teresė gavo pirmąsias mistines malones: patyrė dvasios pagavą, širdies pervėrimo malonę, intelektinį Kristaus regėjimą, pragaro regėjimą, vėliau – prisikėlusio Kristaus viziją. „Pradėjus vengti progų nusidėti ir atsidavus vidinei maldai, Viešpats ėmė dovanoti man malones, kaip tas, kuris, atrodė, tik ir troško, kad panorėčiau jas priimti“ (G 23, 2).
Įsikūnijimo vienuolyne aplinkui ją būrėsi seserys, siekiančios gilesnio santykio su Dievu. Iš šių pokalbių su seserimis 1560 metais gimė mintis steigti naują basųjų karmeličių bendruomenę. „Vieną dieną, kai buvome drauge, viena iš mūsų paklausė, ar negalėtume ir mes gyventi taip, kaip basosios seserys [klarisės]. <…> Kadangi pati to troškau, pradėjau kalbėti apie tai su savo drauge našle, kuri irgi to norėjo“ (G 32, 10).
Po didelių vargų 1562 metų rugpjūčio 24 dieną buvo įsteigta tokia bendruomenė – Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolynas. Taip prasidėjo Karmelitų ordino reforma. Teresė tapo maldos mokytoja ne tik seserims, bet ir už vienuolyno sienų gyvenantiems žmonėms. 1567 metais ji gavo Ordino generolo leidimą steigti kitus vienuolynus. Iki savo mirties 1582-aisiais Teresė įsteigė 17 basųjų karmeličių vienuolynų: Aviloje, Medina del Kampe, Malagone, Valjadolide, Tolede, Pastranoje, Salamankoje, Alba de Tormese, Segovijoje, Beas de Segūroje, Sevilijoje, Karavakoje, Viljanueva de la Charoje, Palensijoje, Sorijoje, Granadoje ir Burgose. 1567 metais, atvykusi steigimo reikalais į Medina del Kampą, ji sutiko brolius Kryžiaus Joną ir Jėzaus Antaną ir drauge su jais 1568 metais Diuruelyje įsteigė pirmąjį basųjų karmelitų vienuolyną. Teresei mirštant, be karmeličių vienuolynų, jau buvo įsteigta ir 16 karmelitų vienuolynų.
Šv. Jėzaus Teresė mirė Alba de Tormese 1582 m. spalio 4 d., kuri dėl Grigaliaus kalendoriaus reformos tapo spalio 15-ąja.
1614 m. balandžio 24 d. popiežius Paulius V paskelbė ją palaimintąja.
1622 m. kovo 12 d. popiežius Grigalius XV Jėzaus Teresę paskelbė šventąja.
1970 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius VI ją paskelbė Bažnyčios Mokytoja, pabrėždamas, kad svarbiausia šv. Jėzaus Teresės nešama žinia mums – tai jos mokymas apie maldą. Teresė moko mus melstis klausydama Dievo ir kalbėdama su Juo, melsdamasi pati. Rašydama apie maldą ji pasakoja skaitytojui savo patirtį, kalbina jį, kviečia klausyti ir klausti, moko jį leistis atrandamam Dievo.
Šv. Jėzaus Teresės raštai
Gyvenimo knyga (Libro de la Vida)
Dvasiniai liudijimai (Relaciones espirituales)
Šūksniai (Exclamaciones)
Tobulumo kelias (Camino de Pefección)
Giesmių Giesmės apmąstymai (Meditaciones sobre los Cantares)
Vidinė pilis, arba Buveinės (Castillo Interior o Las Moradas)
Steigimų knyga (Libro de las Fundaciones)
Konstitucijos (Las Constituciones)
Vienuolynų vizitavimo būdas (Modo de visitar los conventos)
Satyrinė kritika (Vejamen)
Atsakas į dvasinį iššūkį (Respuesta a un desafío)
Poezija (Poesías)
Pastabos ir užrašai (Apuntes y memoriales)
Laiškai (Cartas)
Apie šv. Jėzaus Teresę lietuvių kalba internete
Popiežius Pranciškus. Žinia Avilos vyskupui pradedant Teresės jubiliejinius metus
Popiežius Benediktas XVI. Bendrosios audiencijos katechezė apie šventąją Teresę Avilietę
Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Multiformis Sapientia Dei. Šventoji Jėzaus, Teresė, mergelė iš Avilos, skelbiama Bažnyčios mokytoja
Popiežius Paulius VI. Homilija skelbiant šv. Jėzaus Teresę Bažnyčios mokytoja
Bažnyčios Mokytojo šv. Kryžiaus Jono „Šviesos ir meilės posakiai“, pirmą kartą išversti iš originalo kalbos, – tai trumpos, dvasinės išminties kupinos sentencijos, parašytos dykumos Tėvų raštams būdingu stiliumi. Pasak autoriaus, šie patarimai, „nors trumpi ir negausūs, [...] yra naudingi ir veiksmingi, taip pat ir glausti, tad norinčiam jais pasinaudoti tikrai nebeprireiks jokių kitų, nes šie apima visus“.
Bažnyčios Mokytojos šv. Jėzaus Teresės knyga „Tobulumo kelias“ lietuvių kalba leidžiama pirmą kartą. Nors „Tobulumo kelią“ šventoji rašė savo dukterims basosioms karmelitėms, kiekvienas Dievo ieškantis skaitytojas joje ras sau naudingų patarimų, kurie lyg kelio ženklai padės jam keliauti maldos keliu.
Paštuvos seserys basosios karmelitės kviečia į Teresiškojo Karmelio knygynėlį. Jame leidinėliai lietuviui skaitytojui atrinkti iš gausaus Karmelio dvasinių raštų lobyno, tikintis kiekvieną Dievo trokštantį paskatinti leistis į draugystės su Juo nuotykį.
Birželio 6–7 d. Vilniuje ir Kaune pristatyti nauji leidiniai: šv. Jėzaus Teresės „Tobulumo kelias“ ir šv. Kryžiaus Jono „Šviesos ir meilės posakiai“. Renginiuose dalyvavo svečias iš Ispanijos tėvas Luis Aróstegui Gamboa OCD, knygų vertėja sesuo Ieva OCD, redaktorė Elvyra Kučinskaitė ir basųjų karmeličių vienuolyno priorė sesuo Laima OCD.
Skaityti daugiau ...
Kviečiame į karmelitiškojo dvasingumo ir ispanų literatūros perlu tituluojamų knygų – šv. Jėzaus Teresės „Tobulumo kelio“ ir šv. Kryžiaus Jono „Šviesos ir meilės posakių“ – pristatymą.
Skaityti daugiau ...
Kovo 25-ąją, Viešpaties Apreiškimo dieną, mūsų sesuo Jėzaus Danguolė Marija davė pirmuosius įžadus, taip dar labiau pasišvęsdama Dievui. Iškilmėje dalyvavo ir drauge meldėsi gausus jos artimųjų bei bičiulių būrys. Ir toliau lydėkime vieni kitus malda.
Skaityti daugiau ...
Kovo 16–21 d. dalyvavome t. Philippe Hugelé OCD rekolekcijose apie šventosios Kryžiaus Teresės Benediktos (Editos Štein) asmenybę, gyvenimą bei dvasinį palikimą. Visa tai t. Philippe susiejo su Šventuoju Raštu bei popiežiaus Pranciškaus apaštališkąja konstitucija „Vultum Dei quarere“, nauja šviesa nušviesdamas moters karmelitės pašaukimą Bažnyčioje.
